logo
 
  str str2 pasl
mes
   
 
 
juo1
 

 

Padaryk puslapį pirmu 

sud_gidas

sakieciai

 

 
 
 
 
rekl-Past
 

Redaktorius: Darius Mikelionis,
tel. 8-605-19458

Direktorė: Brigita Januškevičienė, tel. 8-610-15150

Korespondentai: Neringa Motiejaitytė, tel. 8-601-14388
Birutė Šareikienė, tel. 8-601-13444
Aušra Maass, tel. 8-601-14421

El.paštas: daugtaskis@takas.lt

baibokas

Minčių viražai (2008-09-09)

bruks

Šalies politologai prieš artėjančius rinkimus į Seimą paskelbė ir taip jau rinkėjų akis badančią tiesą: maždaug trečdalis Seimo narių per kadenciją pakeitė frakcijas ar partijas. „Nuo 1992 metų tokio masto politinio turizmo nebuvo. Partinė sistema Lietuvoje yra nestabili”, - BNS sakė Kauno technologijos universiteto dėstytojas Algis Krupavičius. Šis reiškinys, neslepia jis, yra didžiulė Lietuvos politinės sistemos problema. Sudėjus tai su sudėtinga parlamento veikla dėl jame atstovaujamų partijų gausos ir silpnų valdančiųjų, gauname tokį rezultatą, koks yra dabar: sąvoka Seimo narys mums labiau asocijuojasi su nieko neveikiančiu, meluojančiu, atsižadančiu deklaruotų vertybių, girtaujančiu ir pažeidinėjančiu įstatymus valstybininku. Toli gražu nekeliančiu pagarbos ir pasitikėjimo.
Ir ne tik dėl to net nesiverčia liežuvis geru žodžiu paminėti besibaigiančios kadencijos parlamentarų darbą vardan Lietuvos. Turėdami visus politinius ir ūkinius svertus, paremtus šimtamilijonine ES parama, mūsų valstybininkai niekaip nesugebėjo bent kiek kilstelėti lietuvių (kalbu apie viduriniąją klasę, gyvenančią iš algos) gyvenimo arčiau statistinio europiečio gyvenimo lygio. Praėjusių metų ekonominės euforijos aš asmeniškai nebūčiau linkęs vertinti kaip didelio mūsų tautos laimėjo. Atvirkščiai, dalis tų laimėjimų šiemet, ištikus ekonominei krizei, virto žymiai didesniais pralaimėjimais. Kalbu apie nemažą ratą lietuvių, kuriems kaklą jau ėmė veržti pernai paimtos didžiulės paskolos, apie provincijos vyrus, pernai būriais lėkusius Vilniun statyti namų ir praradusius turėtą nors ir nedidelę, tačiau nuolatines pajamas garantavusią rinką savame krašte. Kalbu apie tuos jaunus žmones, kurie, pavilioti pernykščio ekonominio pakilimo, grįžo į Tėvynę iš emigracijos. Asmeniškai pažįstu ne vieną, kuris šiemet spjaudosi taip pasielgęs: toli gražu jis savame krašte negyvena taip, kaip pernai buvo piešiama, o svetur išsikovotą darbo rinką jau užėmė kiti, nesusivilioję kalbomis apie itin suklestėjusį gyvenimą Lietuvoje.
Be abejo, ne vien blogus dalykus reikia matyti, reikia žinoti, kad bet kuris lietuvis gyvena geriau nei kokios nors skurstančios Afrikos valstybėlės gyventojas. Lietuviams nereikia slėptis slėptuvėse nuo priešiškos valstybės bombų atakų iš oro, kaip kad neseniai buvo Gruzijoje. Ir nedarbas šiemet, net ir kilus ekonominei krizei, dar nepasiekė tokio lygio, koks buvo prieš 5-10 metų. Tačiau sutikite: visuomet norisi, kad būtų geriau.
Netrukus prasidėsianti rinkiminė kampanija tautai eilinį kartą pažers daugybę pažadų, daugybę pamokymų, kaip kurti geresnę Lietuvą. Štai „Delfi“ šeštadienį išplatino europarlamentaro konservatoriaus Vytauto Landsbergio pasisakymą Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos taryboje. Jis perspėjo partiečius, jog po rinkimų Lietuvoje gali būti suformuota prorusiška Vyriausybė, uždrausta opozicija ir ragino aršiau kovoti „už rinkėją ir už teisybę“. „Mes ne tik nekovojam, bet ir leidžiam mus pulti. Keiskime taktiką, nes kitaip liksime opozicijoje ir savo didžiąją, gražiąją programą turėsime padėti į muziejų”, - partijos tarybos posėdyje kalbėjo V. Landsbergis.
Nesutikti su juo nebūtų teisinga. Ne tik rinkiminės programos pateikimas visuomenei turi būti kovos ginklu norint patekti į valžią ir ten būnant įgyvendinti tai, kas deklaruojama programose – pakeisti lietuvių gyvenimą į gerąją pusę. Pirmiausia kandidatas ar kandidatuojanti partija turi ne tik žodžiu, bet ir realiais darbais įrodyti rinkėjams, kad būtent ji verta vietos Seime ar Vyriausybėje. Ir toli gražu tas įrodinėjimas turėtų būti ne tik pasišypsojimas kaimo šventėje ar iš nuotraukos kaimo laikraštyje, ją spausdinant už tų pačių rinkėjų į valstybės biudžetą suneštų pinigų dėka.
Netrukus prasidės šaltasis metų periodas. Sukelsiantis dar vieną pasipiktinimo bangą dėl gerokai padidėjusių būsto šildymo kaštų. Tiesa, ir vėl kalbama tik apie daugiabučių namų gyventojus, nors individualių namų gyventojams būsto šildymas taip pat ne grašius kainuoja. Drįstu manyti, kad po rinkimų šoktels ir elektros energijos kainos, niekada negali būti garantuotas, kad liepos mėnesį buvusios „kosminės“ mūsų akimis degalų kainos vėl nešoktels iki neregėtų aukštumų.
Kartais prognozuojamus neramumus dabartiniai valdantieji bando glaistyti niekuo neparemtais pažadais. Pavyzdžiui, premjeras Gediminas Kirkilas neseniai pareiškė, kad „... šilumos pabrangimas gyventojams bus kompensuojamas iš valstybės biudžeto“ (“Vakarų ekspresas”). Į tokią mintį portale „Delfi“ vienas iš kandidatų į būsimą Seimą (beje, kandidatuojantis Šakiuose) Jonas Šimėnas čia pat atkerta: kompensacijas gaus ne visi, o tai piktina dorus žmones, besistengiančius neuždėti ant valstybės pečių naštos ir kantriai nešančius ją ant savo pečių, nors dažnai jie patys būna netgi sunkesnėje padėtyje nei tie, kuriems nuolat brukama parama. Kitas dalykas, kompensacijų didinimas trukdo formuotis rinkos santykiams šilumos tiekimo sektoriuje bei sukuria sąlygas politiškai piktnaudžiauti tvirtinant šilumos tarifus gyventojams. Kad taip yra, galime kalbėti ir mes, šakiečiai – juk nė apie vieną iš bendrovių ar kurių kitų specifine veikla užsiimančių institucijų taip dažnai nekalbama, kiek apie šakiškę šilumos tiekimo įmonę.
Spręsdami itin svarbias mūsų gyvenimo bėdas, didieji politikai dažniausiai apsiriboja formuluotėmis „reikia skirti dėmesį, reikia skatinti, reikia renovuoti...“ ir panašiai. Vis nepamiršdami iškoneveikti oponentą. Ir niekaip nesiryžta imtis galbūt ir nepopuliarių, bet ateityje galinčių duoti teigiamą efektą žingsnių. Dėl ko? Dėl to, kad ketverių metų kadencija, peršasi išvada, jiems per trumpa ramiam gyvenimui iš biudžeto lėšų. Žinoma, ne visi tokie. Tačiau kuomet bent trečdalis yra tokių, o įstatymus ir tvarkas posėdžiuose priiminėja toli gražu ne visi parlamentarai, tuomet ir abejonės apie jų darbo kokybę kyla pagrįstai.
Tokiame fone it vaikų žaidimas atrodo provincijoje vykstančios rinkiminės kampanijos. Nesvarbu, Seimą renkame, vietines tarybas ar Europarlamentą. Kalbėkime tiesiai šviesiai – provincija gyvena tam tikrų karaliukų ir jų rato žmonių globoje, tiek politiniai, tiek darbiniai santykiai provincijoje dažniausiai iš anksto nuspėjami, jei ir vyksta kokios užkulisinės kovos, tai jos labiau paremtos giminystės ar stalo draugų principu. Kaip ir bet kokie rinkimai. Visa tai dažniausiai lemia pilietiškumo stoka. Jo reikia mokytis, mokytis nuo mažų dienų. O mokymuisi reikia mokytojų. Deja, pastarųjų šiais laikais vis mažiau ir mažiau. Ypač provincijoje, kur dažnai reikia sukti galvą, kaip išgyventi, sumokėti mokesčius, išmaitinti šeimą.
Lengviau orientuotis renkant naująjį Seimą žada padėti naujovė – internetinis portalas “Manobalsas.lt”. Internetinis akademinės bendruomenės projektas žada pakeisti tradicijas - tautos atstovus rinkti ne pagal išvaizdą ar balsadėžėje užsimerkus duriant pirštu į bet kurią pavardę. Bus siūloma pasirinkti kandidatus pagal jų požiūrį į įvairius žmonėms svarbius dalykus. “Manobalsas.lt” žada ugdyti kol kas pasyvoką pilietinę visuomenę, skatinti žmones balsuoti atsakingai ir aktyviau domėtis politikų pažiūromis bei partijų programomis, prisidėti prie populizmo mažinimo ir teikti daugiau informacijos apie politikus ir jų nuostatas. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas iniciatyvą skatinti žmones balsuoti racionaliai laiko labai teigiama ir išskiria keletą naujojo portalo naudingumo aspektų: rinkėjas turės galimybę pažiūrėti, kokį politiką rinktis; piliečiai pastaruoju metu itin išpopuliarėjusių modernių technologijų pagalba galės įvertinti ir išsiaiškinti savo pačių pažiūras.
O tai yra labai svarbu, nes jau šį penktadienį startuoja aktyvioji rinkiminė kampanija. Šakiečiams, “išpraustiems” šalto Jono Ramono dušo, ji itin svarbi: nuo galimybės rinktis Nepriklausomybės akto signatarą, nemažą politinę, patirtį turintį vyresniosios kartos ne vietinį politiką iki galimybės Seiman deleguoti jaunosios kartos vietinį veidą. O sprendimą turi suformuoti ne vietiniai kandidatų satelitai, tačiau pats žmogus, visapusiškai išnagrinėjęs kandidato asmenybę. Priešingu atveju ir kitos kadencijos Seimą greičiausiai vadinsime pačiu blogiausiu iki šiol buvusiu Seimu.

Darius MIKELIONIS


Į puslapio viršų 

 

Griežtai draudžiama DRAUGO paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DRAUGĄ kaip šaltinį.

end