Žemdirbio statusą keičia gyvenimas

Darius MIKELIONIS

ES narėms naujokėms žada nemažas investicijas vietinio ūkio gerinimui. Lietuva, kartu ir mūsų rajonas, laikomi žemdirbišku kraštu, tad didžiausias dėmesys taip pat skiriamas šiai gyvenimo sričiai. O norint tinkamai pasinaudoti siūloma parama, reikia šį tą išmanyti. Dėl to žemdirbiams organizuojama nemažai įvairaus pobūdžio mokymų. Iš šalies atrodo, kad jie lietuvius nelabai domina. Tačiau rajono Žemės ūkio konsultavimo tarnybos ekonomistė A.Pukinskienė mano kiek kitaip.

Žemdirbiai vengia mokytis?
Į Žemės ūkio ministerijos organizuotą informacinį renginį ūkininkams “KPP nauda efektyviai kaimo plėtrai” neatvyko nė vienas, seminarą klausė tik rajono žemės ūkio specialistai. Šakių Verslo ir informacijos centre rajono žemės ūkio konsultavimo biuras organizavo seminarą jauniesiems ūkininkams “Paramos susiejimas su ūkio valdymo reikalavimais”. Jame dalyvavo 28 rajono žemdirbiai, tarp jų buvo 16 jaunųjų ūkininkų. Į kas mėnesį vykstančius tradicinius rajono žemdirbių suėjimus Šakių rotušės salėje pastaruoju metu susirinkdavo vos 20-30 ar šiek tiek daugiau žemdirbių. Nors rajone priskaičiuojama per 4 tūkst. ūkinių vienetų.
Susidaro įspūdis, kad rajono žemdirbiams informacijos nereikia, nors vien pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Profesinio mokymo ir informavimo veikla“ mokymui numatyta skirti daugiau kaip 57 mln. litų.
Skeptiškas mintis skuba paneigti rajono žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyr. ekonomistė Aušrelė Pukinskienė. “Pirmiausia turėtume atsakyti sau, ko siūlomu seminaru ar kursais siekiame. Jei norime tik išdėstyti kažkokią medžiagą, dirbsime su vienokia auditorija. Jei norime ne tik išdėstyti, bet ir išmokyti, dirbsime su kitokia auditorija”,- kalbėjo A.Pukinskienė.

Kokybė priklauso nuo auditorijos
A.Pukinskienei optimaliausia grupė – 12-25 klausytojai. Norint, kad išdėstytą medžiagą jie įsisavintų, reikia kuo mažesnės auditorijos. “Pastebėjau, kad rajono žemdirbių pasitarimas naudingesnis tada, kai susirenka konkreti grupė. Jei, tarkime, kalbama gyvulininkystės temomis, nesiklauso augalininkystės atstovai, ir atvirkščiai. Informacija tuomet tikslo nepasiekia”,- motyvavo A.Pukinskienė. Ji pati stengiasi mokymus organizuoti tikslinei auditorijai. Ji įžvelgė ir dar vieną šio dalyko aspektą – auditorijos kokybė priklauso nuo to, kas ją surenka. “Buvo atvejų, kai, paakinti vietinių žemės ūkio specialistų, į mokymus iš seniūnijų atvykdavo žmonės, tiksliai nežinodami ko važiuoja. Bet mes čia pat viską išspręsdavome”,- prisiminė kurioziškus atvejus A.Pukinskienė.
Jos manymu, suaugęs žmogus bet kokias žinias perima per savo asmeninę patirtį, o ne iškaldamas informaciją kaip vaikas. “Jei į mokymus pienininkams kokioje nors laboratorijoje pateks ir kitos srities specialistai, pastariesiems ne tik kad bus neįdomu, bet jie galbūt net trukdys pirmiesiems”,- mano A.Pukinskienė.
Požiūrį į mokslą formuoja ir daugiau dalykų. Žemdirbiai, savo veiklą sutapatinę su eiliniu verslu, į mokymus žiūri vienaip, jiems neužtenka vien noro ir meilės žemei. Norėdami išlikti, jie priversti ieškoti, mokytis, tobulėti. Tie, kuriems žemdirbystė tėra tik įprastos veiklos ar ilgamečių šeimos tradicijų tąsa, žiūri kitaip: verčiasi vadovaudamiesi daugiamete praktika, jiems mažiau rūpi konkurenciniai rinkos niuansai, teorijos ir kt.
“Mokymuose apie galimybes dalyvauti paramose ir fonduose būdavo nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie po mokymų sakydavo: “Gerai, kad mums viską paaiškinote. Nė mes čia eisime į tuos fondus, nė mes čia imsime tą paramą”,- motyvavo savo mintis A.Pukinskienė. Žmogus pagal savo viziją ar gyvenimo supratimą galbūt pasvėrė: geriau neimti kelių tūkstančių eurų, tačiau neužsikrauti sau ant sprando atsakomybės naštos. Jaunesni žemdirbiai į šį procesą žiūri kitaip, jiems žemdirbystė rūpi labiau kaip verslas, o ne kaip giminės veiklos tęstinumas.

Mokymams svarbu laikas
“Dar nė vienas renginys nežlugo dėl klausytojų stygiaus. Kitas dalykas, svarbu mokymų laikas. Keli pastarojo meto atvejai parodė, kad dalis mokymų buvo parinkti netinkamu laiku. Žemdirbiui, sėdinčiam mokymuose, neturi rūpėti, kas vyksta tuo metu jo laukuose, ar negenda kombainas ir pan.”,- kalbėjo ekonomistė. Jos manymu, žemdirbių mokymai turi vykti žiemą, laisvu nuo tiesioginio darbo laiku. O kam mokytis, rajone, anot jos, tikrai yra
Mokymai turi ne tik tiesioginę reikšmę, mokymai suburia vienos krypties atstovus, jie keičiasi informacija, kontaktais, vienas iš kito sužino daug naudingų patarimų. Tai jų įtemptame gyvenime itin svarbu. O ir apie save sužino nemažai naujo, kitas, žiūrėk, tik tuomet suvokia, kad galbūt žemės ūkis ne jam.
“Apie mūsų krašto žemdirbių norą tobulėti ir patirtį galiu kalbėti tik teigiamai. Kartais tokių įvertinimų išgirstu net ir iš kitų rajonų specialistų, kurie sako, kad Šakių žemdirbiai tai visada viską žino ir moka”,- pasakojo A.Pukinskienė. Kai Lietuva tapo ES nare, daugelis iš ten atėjusių dalykų kurį laiką tapo savotiška mada. Kad ir požiūris į ES paramą bei viską, kas susiję su naryste ir žemės ūkiu. Tuomet žemdirbiui rūpėjo, kaip pradėti veiklą: jam reikėjo traktoriaus, pagrindinių padargų ir pan. Nesvarbu, kokios firmos, kad tik būtų nauja prekė. “Dabar žiūrima kitaip: pabrango trąšos, tai svarbu, kaip jas kuo efektyviau naudoti kokybiškos ir ekonomiškos technikos pagalba. Šiandien ūkyje svarbu net gramai ir miligramai”,- remdamasi patirtimi teigė A.Pukinskienė.

Žemdirbys tapo verslininku
Žemdirbiui nepakanka abstrakčių mokymų apie tam tikros kultūros pelningumą. Dar neseniai didžioji dalis žemdirbių ranka numodavo į ūkinės veiklos apskaitą. Dabar, sekant kiekvieną niuansą, kainų pokyčius, naujoves, tai jau tampa savaime suprantama būtinybe ūkyje. Tai iš dalies būtų galima susieti ir su mokymais, ir su asmenine patirtimi. Rajone veikia daug rimtų agrofirmų, šalia Kaunas, Žemės ūkio akademija - aplink daugybė informacijos, formuojančios kompleksinį požiūrį į nūdienos žemės ūkį.
2007-2013 metų paramos kaimui programa skiria didelį dėmesį į žemdirbių mokymus. Ir sąlygos dabar geresnės - anksčiau “mokiniai” rinkdavosi garažuose, sandėliuose ir pan. Laikmetis atsijojo ir tam tikras besimokančiųjų grupes: tų, kurie nesiruošia plėtrai, ir tų, kurie į žemdirbystę žiūri kaip į eilinį verslą. “Šiandien žemdirbys yra eilinis verslininkas, tik priklausomas nuo subjektyvių faktorių, o ypač oro. Jis turi skaičiuoti, būti atsakingas, greitai orientuotis rinkoje. Šiandien žemdirbys nėra mums įprastas purvinais rūbais kaimietis, nemiegantis dieną naktį”,- maždaug taip žemdirbį “nupiešė” A.Pukinskienė.
Anksčiau vyravo nuomonė: gyvenu kaime, tai kaip aš be kaimo ir žemės ūkio? Dabar pavienių karvių neliko, žemės ūkio produkcija ne gaminama, o perkama. “Pavyzdys – dar nebuvo cukraus fabrikų uždarymo vajaus, o žemdirbiai jau skaičiavo, išsipardavė turėtą cukrinių runkelių apdorojimo techniką. Jie įvertino laiką, įdėjimus ir kt., o ne vadovavosi vien tuo, kad “taip nuo seno įprasta”,- taip pokalbį apie šių dienų žemdirbį užbaigė A.Pukinskienė.

Į puslapio viršų