karta_sosKada paskutinį kartą skaitėte knygą, kuri pralinksmino ir nuliūdino, baigėsi laimingai ir nelaimingai, sukrėtė iki sielos gelmių ir privertė susimąstyti? Būtent toks yra jaunos rašytojos Kristinos Jokštaitės romanas „Karta SOS“. Jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja pirmąjį romaną parašė besimokydama dvyliktoje klasėje ir iškart sulaukė pripažinimo. Paliesdama skaudžius dažno šiuolaikinio paauglio išgyvenimus autorė atskleidė XXI amžiaus visuomenės žaizdas ir problemas.

SOS karta – palikti, moraliai nuskriausti vaikai, kurių tėvai emigravo į užsienį ir paliko juos sudėtingiausiu metu – paauglystėje. Siekdami materialinės gerovės tėvai laimės ieško svetur, o palikti vaikai patys skinasi kelią į suaugusiųjų pasaulį. Gyvendami su seneliais ar svetimais žmonėmis, jaunuoliai iškilusias problemas bando spręsti patys, deja, tai tampa per sunkia užduotimi romano herojams. Romano pavadinimas – pagalbos šauksmas visuomenei. Tai nuoroda, jog dabar auganti tėvų emigrantų karta patiria sunkius išbandymus, su kuriais susitvarkyti be artimųjų pagalbos – itin sunku. Tėvams išvykus vaikai nebeturi galimybių būti vaikais – tenka žengti į suaugusiųjų pasaulį ir patiems pasirūpinti savimi.

Romanas pradedamas veikėjo Tado rašomu dienoraščiu. Tai, kad vaikinas slapčiausias mintis patiki popieriaus lapui – ženklas, jog nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalinti mintimis ir išgyvenimais. Jis, kaip ir kiti romano veikėjai, susiduria su paauglių rūpesčiais – meilės kančiomis, antipatija, populiarumu, intymumo paieškomis.Užuominos išduoda tėvų ilgesį, nors tiesiogiai tai ir neišsakoma (Tadas kritikuoja tėvų parvežtas dovanas: „O aš [gavau] tik sukiužusį mobilųjį telefoną. Jis nei šildo, nei moko gyvenimiškos išminties“).
  
Paaugliai trokšta kuo greičiau įžengti į suaugusiųjų pasaulį, o šalia nėra artimiausių žmonių – tėvų, – kurie kontroliuotų ir patartų sunkiais momentais. Dėl šių priežasčių vienas vakarėlis pakeičia Tado, Rūtos, Robertos ir kitų veikėjų gyvenimus negrįžtamai. Baigiasi ramios vaikystės, paauglystės dienos, jaunuoliai įstumiami į šiurkštų, atšiaurų suaugusiųjų gyvenimą, kuriame visos problemos – nevaikiškai sudėtingos. Šioje vietoje nutrūksta linksmai ir šmaikščiai rašytas Tado dienoraštis. Įvykiai pateikiami iš jo sesers Robertos ir mylimosios Rūtos perspektyvų.

Kuo toliau, tuo situacija sudėtingesnė. Tado ir Rūtos pečius slegia nusikaltimo našta, Robertos gyvenimas ir psichika suluošinti išprievartavimo, tėvams atimamos teisės auginti dukterį. Jaunuoliai susiduria su policija, vaikų teisių „kažkuo“, teisėjais, psichologais ir psichiatrais. Jaunam, dar nesubrendusiam žmogui tenka išgyventi kaltę, baimę, kančią, gėdą, neapykantą, paradimo skausmą. Šeima tampa nebe saugumo, palaikymo ir šilumos židiniu, bet materialinę gerovę, reputaciją bei išdidumą vertinančia sąvoka.

Romanas priverčia susimąstyti, ar tėvų emigrantų likimo valiai palikti vaikai gali patirti „tokią gražią-baisią meilę-mirtį“, ar vaikas pajėgus susidoroti su nevaikiškomis problemomis ir kas XXI amžiaus visuomenėje yra didžiausios vertybės. Norėčiau tikėti, kad tokios istorijos kaip ši egzistuoja tik knygose...

Jovita Laucytė

 

Reklama



traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 
 
 
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos