Vorkuta - miestas Komijos šiaurės rytuose. Stambus Pečioros baseino anglių gavybos centras. Nuo 1922 m. Vorkutos apylinkėse pradėta akmens anglies ir naftos žvalgyba, apskaičiuoti jų ištekliai. 1929 m. būsimųjų šachtų vietose pradėta telkti darbo jėga – politiniai kaliniai ir tremtiniai, 1931 m. pradėta statyti Vorkutos gyvenvietė. Ilgainiui aplink ją susiformavo ištisas šachtų ir koncentracijos stovyklų tinklas. Po karo, 1947 m. mieste buvo apie 50 lagerių, kiekviename iš jų vienu metu kalėjo 1-5 tūkstančiai įvarių tautybių kalinių.

Nuotr. Apleistas Vorkutos rajonas.

Pirmieji lietuviai čia atgabenti iš karto po 1940 metų Lietuvos okupacijos. Pilni sąstatai politinių kalinių buvo važami ir 1948-49 m. Daugiausiai tai buvo partizanai, jų rėmėjai, ūkininkai, kaimo ir miesto inteligentai, kariškiai, kunigai, ypač daug bjaunimo, iš viso daugiau kaip 5 tūkstančiai. Jų tarpe atsidūrė ir kelios dešimtys šakiečių, iš kurių žinomiausiaus zanavykų krašto kultūros puoselėtojas, visuomenės veikėjas Albinas Vaičiūnas. 1951 m. jis buvo areštuotas už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje „Lietuvos jaunimo vyčių sąjunga“ ir nuteistas 25 m. kalėti, 1956 m. A. Vaičiūnas grįžo į Lietuvą.

Vorkuta – tai didžiausias miestas pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato, nuo jo nutolęs apie 160 km. Vorkutos vardą pasaulyje žino daugelis. Jo su niekuo sumaišyti neįmanoma. Žmonių atmintyje šis vardas įsirėžė kaip baisiausio pažeminimo, nepakeliamų kančių ir mirties vieta.

Šis miestas visiems asocijuojasi su kalėjimais, lageriais, mirtimis, skausmu, alinančiais darbais anglies šachtose, badu, suluošintais žmonių gyvenimais. Ši geografinė vieta buvo pažymėta blogio ženklu. Vorkuta apsupta gausių anglies kasyklų, šachtų, kadaise pastatytų vien tik kalinių rankomis. Šis miesto vardas yra tapęs GULAG‘o metafora.

Šiuo metu GULAG‘o istorija tarsi primiršta. Nemažai jau yra aprašyta, tyrinėta, analizuota. Tačiau be praeities suvokimo ir kritinio jos įvertinimo - į priekį sunku žengti. Ypač Rusijai. Tai stipriai juntama nuvykus į Rusiją ir bendraujant su vietiniais paprastais žmonėmis. Jie iki šiol yra įbauginti, jaučiasi nesaugūs, silpni, kontroliuojami, jiems sunku išsilaisvinti. Juos vis dar kausto ta baimė, tas kontrolės mechanizmas, kuris atrodo lyg jau ir turėtų būti praėjęs. Tačiau to vis dar nėra. Nuslopintas atsakomybės jausmas, išugdytas nepasitikėjimas, bejėgiškumas ir pasyvumas dar stipriai įsišakojęs visuomenės atmintyje ir veiksmuose. Sovietinės sistemos sukurtas mentalitetas užslopino ar visai atėmė iš žmonių geriausias jų savybes.

Mus domino Vorkutos miesto praeitis, lagerių ir darbo šachtose sistema. Atvykus į Vorkutą, susidarė itin nykaus, pilko, purvino sovietinio miesto įspūdis. Galbūt pliaupiantis lietus taip pat prisidėjo prie tokio vaizdo. Miestą sudaro dvi dalys, kurias skiria Vorkutos upė. Apžiūrėjome senąją miesto dalį, kuri tarsi vaiduoklis gąsdina iš tolo ir priverčia jaustis nejaukiai. Ta dalis anksčiau buvo gausiai apgyvendinta. Dabar stovi tik dešimtys negyvenamų namų, tinkamų nebent siaubo filmų kūrimui ar išminuotojų pratyboms. Viskas sunyko, užsidarė, apaugo žolėmis, krūmais. Viskas užlyginta buldozeriais, nustumta į užmarštį. Istorija buvo be perstojo naikinama, tačiau ji vis dar gyva žmonių atmintyje. Dalis senųjų vietos gyventojų taip pat žino kraupią praeitį, tik jau nenori knaisiotis po istorijos dulkes. Jokios gyvybės, tiktai praėjusio gyvenimo dvasia. Šioje pusėje XX amžiaus viduryje buvo lageriai, šachtos, jose anglį kasė kaliniai. Vėliau, sunykus lageriams, dalis likusių žmonių apsigyveno netoliese ir tęsė darbus už atlygį. Šachtoms nykstant ir jas visai uždarius, žmonės išsikraustė į kitą Vorkutos upės pusę arba visai paliko miestą. Miestas nuolat mažėja, traukiasi, nyksta...

Tai tarsi miestas vaiduoklis, bandantis prisikelti naujam gyvenimui, tačiau pasmerktas nykti, o gal net ir visai išnykti. Apskaičiuota, jog Vorkutos miestui, pakaktų 66 tūkstančių gyventojų, norint produktyvaus vartojimo, o ne 126 tūkstančių, kaip yra dabar. Visai neseniai, prieš kelias dešimtis metų čia gyveno net 240 tūkst. Dabar didelė dalis žmonių visai neturi darbo, nuo to kenčia visas miestas.

Ar Vorkutos miestas turi ateitį? Visgi yra manančių, jog Vorkuta atsigaus, gal netgi taps turistų traukos centru. Juk čia unikali gamta su Uralo kalnais ir neaprėpiamais tundros plotais, vandenimis, išvystytu geležinkeliu, naudingomis iškasenomis. Deja, sunku patikėti, jog tai galėtų atsitikti artimiausiu metu. Rusijai sunkiai sekasi tai išnaudoti ir pasukti valstybei tinkama linkme. Susidaro įspūdis, kad jie paprasčiausiai tam nepasiruošę. Tačiau juk reikia tikėti GULAG‘o kalinio, Nobelio premijos laureato, rašytojo A. Solženycino pranašyste, jog laisvi, nepriklausomi žmonės atgaivins, pažadins šiuos buvusių lagerių kraštus.

Išteklių gavyba nesugeba tinkamai konkuruoti su stipresniais (pavyzdžiui Sibiro Kuzbaso pigia anglimi), žmonės palieka miestą ir taip žlugdo vis dar keliamas utopines idėjas prisikelti naujam gyvenimui. Maršruto Maskva-Vorkuta traukinyje sutikta moteriškė, grįžtanti į namus Vorkutoje, apgailestavo dėl miestiečių, kurie išsikelia iš Užpoliarės miesto, tačiau pripažino, jog sudėtinga situacija verčia daugelį taip pasielgti.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."