Traukiniai į Vorkutą veždavo kalinius, o iš Vorkutos atgal keliaudavo tik anglis. Traukinių bėgiai buvo tarsi vartai į mirtį, iš kurios nagų ištrūkdavo jau retas.

Nuotr. Apleistas Oktiabersky rajonas, Vorkuta.

Vieno iš ekspedicijos dalyvių senelis, kaip ir daugelis kitų lietuvių, prieš gerą pusę amžiaus Vorkutoje kalėjo, vargo, rizikavo gyvybe, dirbo sunkų alinantį darbą. O dabar mes vaikštome jo ir kitų išmintais keliais. Tik laisvai, savo noru atvykę, kaip keliautojai, norintys ir besistengiantys įsivaizduoti kalinių kasdienybę. Vargu, ar tai įmanoma...Sunku pajusti tą tėvynės ilgesį, troškimą sočiai pavalgyti, išsimiegoti, būti švariam ir oriam, kaip apie tai svajojo lietuviai kaliniai.

Nuo GULAG‘o įkūrimo Vorkutoje buvusiose 40 šachtų kančių kelius praėjo beveik du milijonai žmonių. Iš pradžių mirdavo kas trečias. Manoma, kad visa lagerių iršachtų sistema pareikalavo apie 200 tūkst. žmonių gyvybių, o apie 15 tūkst. iš jų krito nuo prižiūrėtojų kulkų.

 
1956 m., valdžioje esant N. Chruščiovui, GULAG‘o sistema imta naikinti. Tačiau dar ilgai ne visiems kaliniams buvo suteikta galimybė palikti kalinimo ir tremties vietas. Nemažai buvo ir tokių, kurie pasiliko savo noru. Juos viliojo žadamas didžiulis atlyginimas. Netgi ėmė veržtis žmonės iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų. Tokiu būdu kūrėsi dabartinis Vorkutos miesto vaizdas.   

Daugybė įkalintų ar ištremtų lietuvių daugiau niekad neišvydo Lietuvos. Apie trečdalį jų atgulė amžino įšalo žemėje Sibire ir kitose Rusijos vietose. Maždaug ketvirtadalis likusių gyvųjų išsibarstė po įvairias Rusijos vietoves. Dažniausiai aplinkybių verčiami jie ten liko gyventi. Deja, dažnai nutautėdavo.

Pirmą dieną Vorkutoje apžiūrėjome šachtos Nr. 1 vietą (dar vadinamą Kapitalnaja). Ten jau nieko nelikę, viskas sulyginta, kur ne kur išlenda įrodymai – užsprogdinti įėjimai, vėdinimo angos, barakus juosusios spygliuotos vielos tinklo liekanos. Dar stovi apgriuvęs paminklas, skirtas pirmai šachtai. Prieš penkis metus čia stovėjo vienintelis likęs pastatas, menantis senuosius laikus, tačiau dabar jo kaip nebuvę. Vargu, ar buvę kaliniai beatmintų ir beatpažintų šias vietas, įspaudusias amžinas žaizdas į jų širdis, menančias jų vargus ir prarastus gyvenimo metus.

Lietuviai, palyginti su kitomis nukentėjusiomis tautomis, pastatė daugiausiai simbolinių atminties paminklų kalinimo ir tremties vietose visoje Rusijos Federacijoje. Ypatingai daug jų buvo pastatyta Atgimimo laikais, kuomet istorinei praeičiai buvo skiriamas didelis dėmesys stengiantis išsaugoti ir ugdyti tautiškumą ir vienybę.

Juk paminklas - tai materialus objektas, įprasminantis aukų atminimą. Jis kaip istorinis objektas, kurį mes paveldime iš praeities ir, žinoma, norime palikti ateičiai. Visai netoliese išraiškingai stovi baltai nudažytas paminklas lenkų kaliniams. Šalia – vis dar veikiantys bėgiai, kuriais kartkartėmis pravažiuoja vagonai su anglimi iš veikiančių šachtų. Taip pat Vorkutos upė, TEC‘as – termofikacinė elektrinė, deginanti anglis ir gaminanti miestui elektrą.

Buvo dar tik rugsėjo pradžia, tačiau oras nežadėjo nieko gero. Tris dienas be perstojo merkė lietus. Aplankėme buvusią Jur-Šor gyvenvietę netoli Vorkutos. Čia stovi didžiausias paminklas kalėjusiems kaliniams Vorkutlage – būtent lietuviams. (skulptorius Vladas Vildžiūnas). Šis paminklas tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių jos lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Jis visai šalia buvusios 29-osios šachtos kapinių. Čia palaidoti žuvusieji garsiojo Vorkutos sukilimo dalyviai. Paminklas ir kapinės yra visai šalia pat plento, dažnai pro čia važiuoja mašinos. Deja, tik retas pakeleivis sustoja pagerbti aukų. Šalia paminklo mėtosi šampano buteliai. Galima numanyti, jog čia atvyksta jaunavedžiai ar jaunimas, turbūt visai nesusimąstydami, kokia šios vietos prasmė.

Paminklą sudaro apie 2,5 metro granitinių blokų  ir virš jų – apie 3 m. bronzinė Kristaus skulptūra. Ji apsupta kelių metrų aukščio ketaus kolonų, o jos viršuje sujungtos atviromis arkomis. Aplink paminklą ir kapines plytinti tundra ir tuštuma sukuria įspūdingą vaizdą: atrodo esame tokie vieniši ir maži šioje neaprėpiamoje teritorijoje.

Už dviejų kilometrų suradome kadaise įvykusio garsiojo sukilimo vietą. Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio mėn. dienomis protestuodami prieš sunkiai pakeliamą kalinimo režimą, žmonės sukilo su šūkiu – „Nėra duonos – nėra ir anglies“!. Sukilimas buvo numalšintas tik atidarius ugnį – iš viso žuvo 65 dalyviai, o tarp jų net 11 mūsų tautiečių. Dar triskart tiek buvo sužeista.

Dabar ši tragiška vieta apaugusi krūmais, sunaikinti beveik visi pėdsakai, liudiję apie šios vietos išskirtinumą. Atpažįstame šią tragišką vietą tik iš spygliuotos vielos – tai dažniausia materija, ieškant buvusių lagerių vietų. Kur ne kur dar matosi vielos sutvirtinimo stulpai, betono liekanos, senųjų buvusių kelių pėdsakai. Viskas pasmerkta sunykti, o juk to ir buvo siekiama.

Grįžtant aplankėme Severny gyvenvietę. Joje išlikusios internacionalinės kapinaitės. Priešais jas stovi labai įspūdingas ir visai neseniai pastatytas paminklams kalėjusiems vengrams. Radome ir keletą lietuviškų kapų.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."