Sima KAZARIAN

Jau keturiasdešimt metų kaip žinomas rajono verslininkas Juozas Dainelis renka medžioklės trofėjus ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Nors iš Afrikos parsivežti trofėjai gražūs, J. Dainelis teigė, jog pati įdomiausia medžioklė yra Rusijoje, Magadane. Iš ten jis, sumedžiojęs dvi meškas ir snieginį aviną, neseniai grįžo šeštąjį kartą.

Nuotr. Ši meška sumedžiota prieš dvejus metus Magadane.

Laukinio gyvenimo dvelksmas

Magadaną J. Dainelis pamėgo dėl įspūdingos medžioklės. „Magadano srityje yra Evensko rajonas. Jo dydis kaip Lietuvos, gyventojų – apie tris tūkstančius. Vietovėse, kur mes medžiojome, nėra gyventojų – tik laukinė gamta: miškai, kalnai ir žvėrys. Ten atsiranda visai kitos sąvokos apie laiką, apie atstumus“,- pradėjo pasakojimą apie laukinį Magadaną J. Dainelis.

 
Pasak pašnekovo, ne visai vis tiek, su kuo leidiesi į tokią kelionę: „Mes patys formuojamės grupę, kad nebūtų diskomforto vienam nuo kito. Žmones turi būti patikimi, panašaus supratimo apie medžioklę.“ Medžioklės dalyviai gyvena medžioklės nameliuose, palapinėje, laive. „Medžioklė ir civilizacija – nesuderinami dalykai. Reikia nuvykti į tokią vietą, kur su bet kokia transporto priemone nepapulsi. Prieš dvejus metus mes plaukėme 300 km vietomis trijų kilometrų plotį siekiančia upe Kolyma. Toliau 260 km ėjome intakais aukštyn, vienu, kitu, trečiu, intakais, intakais, intakais, intakais ir ieškojome vietų. Iš anksto atliekama žvalgyba, kur gali pasisekti. Firma organizuoja, firma stengiasi, kad pavyktų“,- pasakojo J. Dainelis.

Vienas tinkamiausių metų laikų medžioklei Magadane yra gegužės pabaiga, kai Ochotsko jūroje išplaukia ledai, tuomet ja plaukdami medžiotojai gali stebėti pakrantėje besimaitinančias meškas. „Po žiemos jūros krantas meškoms yra vienintelė maitinimosi vieta. Vėliau, pradėjus kilti žolei prie upelių, įtekančių į jūrą, meškos ir visa gyvybė persikels ten. O dabar ten nėra nieko, nei žolės, nei kankorėžių, nei kedro riešutų“,- pasakojo J. Dainelis.

Meškų medžioklę J. Dainelis apibūdina trimis žodžiais: „Tai yra rimta.“ Pajutusi žmogų ji, kaip ir kiekvienas žvėris, pirmiausiai bandys atsitraukti. „Tačiau, neduok Dieve, per arti prieisi prie miegančios ar sužeistos meškos. Tai vienas iš žvėrių, kuris puolimą supranta kaip gynybą. Pasak vienos rusų atliktos analizės, kiekvienas atvejis, kai prie meškos prisiartinama arčiau negu 9,5 metro, baigiasi tragiškai. O kad baigsis tragiškai nuo tokio žvėries, čia kalbos nėra. Pavasarį, po žiemos miego meška sveria apie 300 kg, rudenį – 450 kg. Padarei klaidą ir viskas“,- teigė J. Dainelis. Jis prisimena, kaip prieš kelerius metus teko šauti per septynis metrus jo link lekiančią mešką.

Anot J. Dainelio, į tokią medžioklę nereikia eiti vienam, būtinas palydovas, kuriuo gali pasitikėti.  „Matėme, kaip elgiasi sužeistas žvėris. Meška peršauta širdim – vienas širdies skilvelis atidarytas, dirba pusė širdies, bet ji kažkuriuos organus aprūpina deguonimi – pusantros minutės blaškėsi: lipo į kalną, pajuto, kad į kalną neįlips, ėjo pajūriu, plaukė, per akmenis puolė... Tai gerai, kad nuo mūsų, ne į mus.“  

Nors medžioklė yra pavojinga, J. Dainelį ji itin traukia. „Pavyzdžiui, Afrikoje medžioklė kitokia. Trofėjai gražūs,- teigė pašnekovas rodydamas į ant sienos kabančius medžioklės laimikius. - Tačiau viskas sukomercinta, per daug civilizuota, nėra tikslo, neįdomu.“

Kokie tolesni medžiotojo planai? J. Dainelis teigė, jog dabar turi tikslą sumedžioti kamčiatkinį briedį Rusijoje arba Marko Polo aviną Kirgizijoje: „Esu bandęs sumedžioti kamčiatkinį briedį, iki tonos sveria. Neišėjo. Gal šįmet bandysiu. Kirgizijoje yra Marko Polo avinas. Yra viršūnė visko. Rudenį arba Kirgizija, arba briedis.“

O kaip medžioklė Lietuvoje, ar ji dar gali sudominti? Juk paskutinė meška, prof. Tado Ivanausko teigimu, čia nušauta 1883m. „Visąlaik įdomu, tačiau, aišku, tai yra kito lygio žvėrys, kito lygio medžioklė, kito lygio miškas“,- tvirtino J. Dainelis. Ką iš Lietuvoj esančių žvėrių įdomiausia medžioti? „Vilkus. Šiandien, turėdamas keturiasdešimties metų stažą, aš nepasirašyčiau nušauti vilką per penkerius metus. Jų yra nedaug, jie atsargūs, riboti medžioklės terminai“,- aiškino J. Dainelis. Jis teigė, jog vienam sumedžioti vilką fiziškai yra neįmanoma. „Vilkas pernakt nueina apie 50 km. Pradėjęs pėdsakaut prie Novaraisčio, ateini kažkur ties Kriūkais, ar dar kažkur. Turi būti šviežias pėdsakas, o jau susipainioji, neina jų atrinkt, užsnigo ar dar kažkas. Tai yra aukštasis pilotažas.. Nuvažiuoji kelis šimtus kilometrų, nusispjauni ir važiuoji namo. Turi būti didelė medžiotojo patirtis, vietovės žinojimas. Bet vilkas yra vertas to“,- tikino J. Dainelis. Jis teigė, jog šiandien 90 proc. medžiotojų nėra matę vilko.

Pasak J. Dainelio, maloni, emocinga yra tauriojo elnio medžioklė – sudėtinga, bet pasiekiama. „Aišku, Šakių rajone šiemet bus medžiojami tik trys tauriojo elnio patinai, labai mažai. Aš pats juos jau šešeri metai medžioju Jurbarke.“

J. Dainelis sutinka su mintimi, kad žvėris gali daug ko pamokyti šiuolaikinį žmogų. „Gamtoj viskas yra teisinga. Galbūt kartais žiauru – bet yra teisinga. Paprastas dalykas, ką žvėris ėda, ko jis ieško, jaučia, ko jo organizmui reikia, kuo gali maitintis. Dėl ko sveika žvėriena? Žvėriui nepaduosi bet ko. Žmonės įsivaizduoja, kad reikia šert žvėris, paduosi supelijusių grūdų ar supuvusių bulvių. Jis jokiu būdu neės, jeigu jam tai netinka“,- pasakojo J. Dainelis.

J. Dainelis mano, kad žmogaus kišimasis į gamtą reikalingas. „Nuo per didelio žvėrių skaičiaus atsiras ligos, įsiveis plėšrūnai. Tai būtų didžiulis smūgis žemdirbystei. Juk šernas gyvena miške, o maitinasi lauke. Stirna – toks nekaltas, visų mėgstamas gyvūnėlis yra gan didelis kenkėjas miškams, pasodintoms naujoms kultūroms. Ji prieina ir nukanda eglutės viršūnę. Vietoj normalios eglės auga eglė keružė. Iš jos nebus geros medienos. Šiandien miškų ūkis neatsiejamas nuo pramonės. Medžioklė palaiko balansą tarp gamtos ir žmogaus“,- pasakojo J. Dainelis.  

Pasak J. Dainelio, sunku pasakyti iš kur jame medžiotojo gyslelė. „Kodėl vienas rašo eiles, kitas ne? Jūs rašote, ar nerašote? Žmogus gali būti baigęs literatūrą, bet nerašyt. Mano aplinkoje yra medžiotojų, kuriuos traukia bendravimas, buvimas gamtoj, bet jie per dešimtmetį tiek nenušauna, kiek aš per metus. Vien tai, kad turi bilietą ir šautuvą, nereiškia, kad medžioji.Yra šeštas jausmas, galų gale, darbas, pomėgis, meilė“,- teigė J. Dainelis.

Sugavęs po didžiulę trofėjų kolekciją klaidžiojantį žvilgsnį J. Dainelis teigė: „Daug čia matomų daiktų ekonominiu požiūriu beverčiai. Tačiau žvėris, kurį nušovei, nenusipelno būti koja paspirtas. Jei šauni tik dėl gaiduko paspaudimo, tada gali pasidėti negyvą taikinį. Jei šauni į gyvą padarą, tai turi būti jam pagarba. Tai toks pat Dievo kūrinys kaip mes, kaip visa kita. Aš nemėčiau nieko, tai ir susikaupė per tiek metų. Čia yra prisiminimai.“

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."