Asta GVILDIENĖ

Praėjusį savaitgalį dviračių sporto entuziastai su neišdildomais įspūdžiais ir gera nuotaika grįžo iš tolimo žygio po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senąsias žemes, šiandien priklausančias  Baltarusijos Respublikai. Keturi žygyje dalyvavę mūsų rajono atstovai: Antanas Burkšaitis, Simonas Kazarian, Vytautas Strokas ir Virgilijus Makūnas nepatyrė traumų ir sėkmingai įveikė visą kelionės maršrutą. Apie tai, kas paliko didžiausią įspūdį, kas buvo sunkausia minant pedalus, ir kalbiname dviračių žygio dalyvius.

Nuotr. Apvažiavę dviračiais visą Gardino miestą, keliauninkai įsiamžino prie Lenino paminklo.

Dviračių žygio vadovas Vytautas Strokas tvirtino, kad su rimtais sunkumais šešias dienas dideliu tempu važiuojant svetimoje šalyje tikrai nesusidūrė. „Čia įrengti geri, asfaltuoti dviračių keliai, kuriais beveik niekas nevažinėja, - dalijosi įspūdžiais dviračių sporto entuziastas. – Kelionės dviračiais Baltarusijoje nepopuliarios. Per visą laiką sutikome tik 5 – 6 dviratininkus.“ Oras, pasak jo, buvo tarsi užsakytas, lietaus vis pavykdavo stebuklingai išvengti, tik paskutinę dieną dviratininkus „pakrikštijo“ susikaupęs juodas debesis.

„Sunku nebuvo, - tvirtino ir tolimų dviračių žygių mėgėjas Simonas Kazarian, nepraleidžiantis progos paminti pedalus, - man, asmeniškai, pats didžiausias iššūkis buvo kalbos barjeras, nes nemokėjau kalbėti rusiškai.“ Visi dviračiai buvo techniškai tvarkingi, todėl tik keletas nedidelių gedimų žygeivių nuotaikos nesugadino.

 
„Bijojome diktatūros poveikio, sekimo ir atsargaus požiūrio į užsieniečius, tačiau visas mums rodomas dėmesys nebuvo įkyrus, - pasakojo V.Strokas. – Pakeliui sutikome daug milicininkų, tačiau jie mums netrukdė, tik iš tolo stebėjo. Net kertant sieną niekas nesikabinėjo, pinigų neprašė, atlikome visus formalumus, kaip ir visi sieną kertantys keliauninkai.“

Didelis važiavimo tempas – 100 ir daugiau kilometrų per dieną, kai kuriems dviračių sporto mėgėjams buvo per didelis išbandymas. Įvertinę savo jėgas ir nenorėdami būti papildoma našta žygio dalyviams, jie į šią kelionę nevyko. Vis tik šiam žygiui ryžosi trys drąsios moterys, kurios sėkmingai įveikė numatytą maršrutą. Tiesa, viena iš jų, susikabinus dviračių rankenoms, parvirto ir susimušė kelį, todėl beveik visą žygį turėjo vairuoti keliauninkus lydėjusį autobusiuką.

50 – 70 kilometrų per dieną yra nemažas atstumas, jį renkasi ne kasdien pedalus minantys dviračių mėgėjai. Pasak Antano Burkšaičio, be sporto jau neįsivaizduojančio savo gyvenimo, tai buvo turistinis žygis pasiruošusiems dviratininkams, ir ekstremali kelionė – nepasiruošusiems mėgėjams. Iš viso žygeiviai numynė daugiau nei 750 kilometrų atstumą.

Iš Druskininkų išvykusi dvylikos žmonių grupė Baltarusijoje stebėjosi buvusiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dydžiu. A.Burkšaitis tvirtino nesitikėjęs rasti tiek daug istorinio ir architektūrinio Lietuvos paveldo - daugelis pilių šiandien atstatomos, baltarusai rūpinasi jų restauravimu, tvarko aplinką. V.Strokas žavėjosi senosios Lietuvos praeitimi, nes šiandien buvusiose LDK žemėse lietuviai nėra minimi kaip užkariautojai, vietinių gyventojų ir gidų pasakojimai labai teigiami. „Malonu buvo girdėti tokius gražius atsiliepimus apie Lietuvą Baltarusijoje“, - džiaugėsi jis.

Nors ekonominė situacija Baltarusijoje sunki, maistas, kaip ir pas mus, vis brangsta, tačiau žmonės draugiški, paslaugūs ir svetingi – su nakvyne ir informacija jokių nesusipratimų nebuvo. „Gardine vienas jaunuolis savanoriškai pasisiūlė aprodyti visą miestą ir dar palydėjo mūsų dviračių koloną toliau“, - prisimena S.Kazarian. Pasak V.Stroko, ir vairuotojai ten mandagesni nei pas mus Lietuvoje – niekas neburbėjo ir nesignalizavo, kai reikėjo aplenkti dviratininkų koloną. Vietiniai gyventojai mielai bendravo, mojavo pro šalį važiuojantiems žygeiviams, o užkalbinti vis teiravosi, ar ne per sunku tokį kelią minti dviračių pedalus.

„Maistas Baltarusijoje šiuo metu pigesnis negu Lietuvoje. Antras pietų patiekalas valgyklose kainuoja tik 5 litus, o už dvivietį kambarį vienai nakčiai sumokėjome apie 16 litų, - prisimena A.Burkšaitis. – Nors ir ten jaučiamas ekonomikos nuosmukis, tačiau benzinas net du kartus pigesnis.“

„Įdomu buvo pamatyti tarybinės santvarkos likučius, apie kuriuos teko girdėti tik iš tėvų pasakojimų, - dalijosi įspūdžiai S.Kazarian. – Net parduotuvėje ten kiekvienas skyrius turi savo pardavėją.“  V.Strokas atviravo, kad iš pradžių buvo keista, jog visas dėmesys čia skiriamas atvykusiems užsieniečiams. „Pardavėja ar banko darbuotoja liepdavo vietiniams baltarusiams pasitraukti, kad ji pirmiau galėtų aptarnauti mus“, - prisiminė jis, šiek tiek nustebintas ir tuo, kad visur buvo galima atsiskaityti mokėjimo kortele.

„Buvo geras žygis“, - šypsojosi V.Makūnas. Ir tuo, manau, buvo viskas pasakyta.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."