Sima BURKŠAITYTĖ

Artėjant Kovo 11-ąjai, pasivaikščioti 20 metų Nepriklausomybės taku pakvietėme Gintautą Žulį, nuo 1989 m. iki 1994m. dirbusį Lietuvos Sąjūdžio Šakių rajono tarybos atsakinguoju sekretoriumi. Pasivaikščiojimą sąjūdietis pradėjo šmaikštaudamas: „Jei visur su tiesa pagal himną eisi, netoli nukeliausi, nes žmonės labiausiai savo gyvenime ir buityje nemėgsta tiesos.“

Nuotr. G. Žulys teigė, kad už tokią nuotaką kaip Nepriklausomybė visos tautos sumoka aukščiausią kainą.

Pažadėkite, kad „Draugo“ skaitytojams sakysite tiesą!.. Kokie tie dvidešimt Nepriklausomybė metų? Tai kelias, greitkelis, o gal klystkelis?

Tie pusantrų metų iki Kovo 11-ios – ėjimas naktį per minų lauką.1988m. birželio – 1990m. kovo atkarpą įveikėme, sakyčiau, su LPS – lietuviškai skraidančiu objektu, lietuviškais skiriamaisiais ženklais, nustebinusiais seniai juos pamiršusį pasaulį.

 
1992m. – pirmasis šunkeliukas: pirmalaikiuose Seimo rinkimuose į valdžią grąžiname komunistus (persikrikštijusius į LDDP), dar po metų buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių išrenkam pirmuoju atsikūrusios valstybės prezidentu. Tų pačių 1993m. birželį sakome: „Sveikas sugrįžęs, Life!“, o rugpjūčio 31 – ąją: „Proščai, Ivan i nie viernis!“- namo išvažiuoja paskutinis svetimas kareivis.

Kada įvažiavome į NATO – niekaip neatsimenu, nes balsuoti nereikėjo, valdžia už mus mūsų saugumu pasirūpino (įtariu, vienu ratu pervažiavusi LR konstituciją)... Likimą, atrodo, nusprendėme 2003-aisiais kone vienbalsiai („prieš“ – A. Endriukaitis) įstodami į ES. Sunkia ranka ir skaudančia širdimi leidau į urną savo biuletenį. Ir 1569 m., ir 2003m. Lietuvai tas pats pasirinkimas – ydinga sąjunga, ar vienas prieš vieną su Rusija.

Išvada: strateginius tikslus pasiekėme tiesiu greitkeliu, o vidaus reikaluose (ekonomika, teisėtvarka, švietimas ir t.t.) buksuojame, užklimpstame, zigzaguojame.

Tarybinės Lietuvos ekonominio-ūkinio potencialo turbūt nepasiekta. Tarybinis įdirbis buvo likviduotas, o jam lygiavertis, mano manymu, nesukurtas. Eidamas pro fermas, dirbtuves ir kitus to meto ūkinius pastatus, matau griuvėsius ir galvoju, kas, kada ir už kokius pinigus tai sutvarkys? Nors karo Lietuvoje nebuvo, griuvėsiai atrodo kaip po karo. Keisčiausia, kad kaltas dėl to buvo V. Landsbergis ir G. Vagnorius. Sykį per televiziją rodė ant apgriuvusios fermos sienų užrašą pusmetrinėmis raidėmis: „Vagnoriaus darbas“. O iš tikro tai buvo vietinių niekadėjų darbas..!

Nenorėčiau Kovo 11-osios proga kalbėti apie negeroves, tiek kasdien zyziam, tiek to negatyvo. Turėkim vilties, kad tai, galiausiai, visiems įkyrės ir žmonės pradės kalbėti optimistiškesnėmis gaidomis.

Kiek tautoje gero prado, tiek yra ir pagrindo optimizmui. Pasak filosofų, pasaulis sudarytas iš dviejų pradų – gėrio ir blogio, kurie konfliktuoja nuo pasaulio pradžios. Pagal krikščioniškąją filosofiją, galiausiai turėtų įsigalėti Dievo karalystė.

Seniai priėjau prie nuomonės, jog kovą ir su savo, ir su valstybės blogybėmis kiekvienas pilietis turėtų pradėti nuo savęs. Jau po devyniasdešimtųjų Sąjūdis piketus organizuodavo su reikalavimais netinkamai valdžiai. Vietoje duotų parašyti raginimų, sugalvojau frazę: „Su blogiu pradėkim kovoti nuo savęs“. Bet niekam ji nekrito į akis kaip apmąstymų pagrindas.

Žmonės turi keistą įpratimą matyti blogį šalia, o ne savy. Tačiau pasaulį galima pagerinti tik tiek, kiek kiekvienas pagerina save. Nereikia būti Saliamonu, kad šitai suprastum, bet  turi būti kone šventuoju, kad įstengtum tai padaryti...

Kas man patinka iš tarybinių laikų, kad dar pokario metais buvo laikoma geru tonu susirinkimuose prieš pradedant kritikuoti negeroves atlikti savikritikos aktą, pripažinti savo klaidas darbo liaudžiai ir Partijai. Tik pažadėjus pasitaisyti būdavo kritikuojami kiti. Pakankamai sveikas požiūris – tik po savikritikos gali sekti kritika.

Kritika, jei būtų gvildenamas reikalas iš esmės, būtų geras dalykas, bet jei tai kasdienis negerovių pateikimas, tai jau net ne kritika. Visur ir visada būtina pusiausvira, tik ji duoda harmoniją. Kad susidarytum tikrą vaizdą, reikia palyginti, kaip pas kaimynus ir kaip pas mus. Bet sunku susidaryti tikrą vaizdą, kai į šalį nuvažiuoji tik kaip turistas.

Emigracija viena aktualiausių dabarties temų. Aš dažnai galvoju ir pergalvoju, kas tai per reiškinys, ir man sunku prieiti prie išvados. Aišku, būtų žymiai geriau, kad tie protai ir jėga dalyvautų Lietuvos ekonomikoje ir stiprintų ją.

Šiame kontekste atsimenu M. Gorbačiovo blogą pranašystę-gąsdinimą nuskambėjusį vienoje jo kalboje, kuri buvo išspausdinta 1988m. vasarą „Tiesoje“. Joje M. Gorbačiovas, įsigąsdinęs dėl Sovietų imperijos irimo, bandė gąsdinti kitus sakydamas, kad jei Tarybų Sąjunga iširtų išcentrinėms jėgoms vis labiau įsibėgėjant, tai buvusioms tarybinėms tautoms gresia fizinis išnykimas. Ir kaip bebūtų keista, pažiūrėjus į dabartinę Lietuvą, į demografinę situaciją, atrodo, kad ta juoda pranašystė pildosi. Bet ką tada M. Gorbačiovas turėjo galvoje, ar tai jo politinis, ar filosofinis įžvalgumas, sunku pasakyti. Reikėtų jį kokia proga pasikviesti į Lietuvą ir dar kol gyvas paklausti.

Ir dar uždavė man neramią mįslę 2009m. balandžio pabaigoje ar gegužės pirmosiomis dienomis „Kauno dienoje“ pasirodęs nedidelis straipsnelis, kurio antraštė skelbė: „Lietuvos Nepriklausomybė laikina ir atsitiktinė?“ Šios antraštės pagrindas – amerikiečių politologo D. Fridmano straipsnio išvada.

Negirdėjau, kad septynių dešimčių būdamas kas kalnus verstų! Vytautas Didysis, ilgai našlavęs, dar norėjo vesti, įpėdinio susilaukti, bet vestuvės neįvyko (jau pamiršau, kas ten atsitiko). Aš jau daugiau apie pabaigtuves, o ne vestuves galvoju. Bet už tokią nuotaką kaip Nepriklausomybė visos tautos sumoka aukščiausią kainą.

Mano, kaip istoriją šiek tiek studijavusio ir ja šiek tiek besidominčio žmogaus patirtis rodo, kad praradusios nepriklausomybę tautos išnyksta, kaip išnyko it lašas ant įkaitinto akmens mūsų Amžiną Atilsį giminės prūsai, kai juos užkariavo aukštesnio ekonominio lygio tauta vokiečiai. Liko vardas ir keli šimtai žodžių. O būtų Herkui Mantui pavykę laimėt sukilimą ir vėliau susijungt į vieną valstybę su Lietuva, tai, žinant lietuvių ir prūsų karingumą, būtume regione pakankamai rimta ekonominė ir militaristinė jėga, ne mažesnė kaip Švedija ar Suomija. O dabar esame pereinamas kiemas.

Be juokų atsakau: tą padaryti reikėjo dar XXa. 3-4 deš. Tada gimė Baltijos tautų sandraugos idėja, pavadinta „Baltoskandija“.

Arba reikia įprasti gyventi be ypatingų ambicijų ir diplomatiškai elgtis pagal savo išteklius ir ūkines galimybes, arba metus visą intelektualinį ir ūkinį potencialą bandyti laikui bėgant apsiginkluoti, kaip ginkluotas Izraelis, nes ginkluotame pasaulyje gali prireikti gyventi labai ilgai...

Kad išgyventume dar vieną tūkstantį metų, turi įvykti ne mažesnis stebuklas nei Sovietų imperijos subyrėjimas: pasaulis turi nusiginkluoti. Nes dabar pasaulis nesprogsta tik dėl to, kad palaikoma jėgų pusiausvira. Užtektų vienai pusei įgyti didesnį karinį pranašumą ir taika atsidurtų mirtiname pavojuje. Paskutinis pastebėjimas iš tarptautinių įvykių visai netoli Lietuvos. Lietuvai neoficialiai jau mestas branduolinis iššūkis, bet, dėkui Dievui, tik perkeltine prasme: dvi atominės elektrinės prie Nemuno ir Neries – tokia kaimynių Rusijos ir Baltarusijos „dovana“ Lietuvai Nepriklausomybės atkūrimo 20 – mečio proga. Vietoj jubiliejinių sveikinimų – branduolinis-energetinis ultimatumas. Pagal naujausias politines technologijas.

Kas kūrė pasaulį ir tautas, tas turi savo planą. Ir aš pats bandau spėti, ir kitiems siūlyčiau pamėginti atspėti Kūrėjo planą ir kuo tiksliau jį vykdyti, tada turėtų viskas mums klotis neblogai. Nes, kuomet kurios nors žmonijos dalies planai išsiskiria ir nutolsta nuo Kūrėjo planų, tautą ištinka dideli kataklizmai ir nelaimės. Matyt, Sovietų imperija buvo rakštis Dievo delne, jei žlugo, nors daug kam tai atrodė neįmanoma.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."