Kovo 20 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko popietė „Gavėnia – dvasinio praturtėjimo metas“. Popietę organizavusi muziejaus etnologė Rima Vasaitienė teigė, jog Gavėnia yra apmąstymų ir suartėjimo su Dievu metas, ji skirta tam, kad žmonės suvoktų savo prigimties trapumą.

Nuotr. Kunigas A. Vaitkūnas teigė, kad Gavėnios laikotarpis yra Šv. Velykų laukimas, kuris kiekvienam krikščioniui turi būti džiaugsmingas dėl Prisikėlimo vilties.

„Anksčiau į Gavėnią būdavo žiūrima rimtai: niekas jos metu nebūtų drįsęs kelti vestuvių, šokti vakarėliuose. Dabar Gavėnia žmonėms labiausiai asocijuojasi su pasninku. Tačiau svarbiausia, ką mums suteikia šis laikotarpis, yra galimybė atlikti atgailą, iš naujo pamilti Dievą ir artimą, patirti vidinį pasikeitimą“,- kalbėjo R. Vasaitienė. Pasak jos, vidinį pasikeitimą skatina buvimas tyloje, susikaupimas, malda, pokalbis su Dievu. Kalbėtis su Kūrėju galima ramioje vietoje, skaitant Šv. Raštą. Popietės metu buvo akcentuojama, kad tai turėtų būti ne tik Gavėnios, bet ir viso gyvenimo kelias.

 
Taip pat buvo teigiama, kad laikytis pasninko reikėtų ne tik dėl sveikatos, grožio: religiniu požiūriu pasninkas žmogų daro imlesnį Dievo veikimui. Be to, ką sutaupome pasninkaudami, turėtume paskirti stokojantiems – atidžiau pažvelgę, net ir vargingiau gyvenantieji rastų, ko gali atsisakyti kitų labui.

Kunigas Andrius Vaitkūnas teigė, kad Gavėnios esmė – taisyti, kas ydinga, kovoti su blogais įpročiais ir palaikyti gerus. „Gavėnią įsivaizduokime kaip dykumą, kuria ėjo Kristus. Šiuo metu mes taip pat esame kviečiami eiti dykuma. Pajuskime joje esantį Viešpatį. Suvokime tarpusavio ir Jo pagalbos reikalingumą: juk esame ten, kur trūksta vandens ir kitų būtiniausių dalykų“,- kalbėjo kunigas. Jis tikino, jog Šv. Velykų laukimas turi būti džiaugsmingas, nes jis kupinas Prisikėlimo vilties.

R. Vasaitienė pasakojo apie protėvių papročius ir pakvietė prisiminti savo vaikystės Gavėnią Šakių dekanato bažnytinio paveldo muziejaus įkūrėją Bronę Sakalauskienę. Ji teigė, jog Gavėnios metu jos šeimoje buvo laikomasi visų krikščioniškų tradicijų. „Augau labai tikinčioje, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje. Šventasis tridienis iki šeštadienio pavakarės mūsų namuose būdavo pažymėtas tyla, susikaupimu ir griežtu pasninku. Mes daug melsdavomės, o kadangi tėvelis buvo miręs, maldoms vadovaudavo vyriausiasis brolis. Velyknaktį, vyresniesiems išvažiavus į bažnyčią, mažieji likdavome namuose ir, kaip sugebėdavome būdami tokio amžiaus, taip melsdavomės“,- pasakojo B. Sakalauskienė. Ji neprisiminė, kad kada nors būtų tekę matyti mamą marginančią margučius. Matyt, ji šį darbą atlikdavo naktį, nes Šv. Velykų rytą vaikai jau rasdavo primarginta kiaušinių.

B. Sakalauskienė prisiminė ir sovietinį laikotarpį, kuriame būta atsitolinimo nuo bažnyčios. „Gyvenime būna visko. Tačiau svarbiausia nepamiršti Viešpaties, savo širdyje jį nešioti, nes Dievas tikrai yra. Jis tikrai yra! Jis, nekaltas, ėjo į dykumą dėl mūsų, ten kalbėjo su Tėvu. Mes taip pat turime kalbėtis su Dievu savo dykumose. Kiekvieną kartą eidami išpažinties mes einame į dykumą. Ir kaip sugebame išpažinti savo nuodėmes, taip Dievas jas ir priima“,- kalbėjo B. Sakalauskienė.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."