Sima BURKŠAITYTĖ

Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena. Šia proga Šakių viešojoje bibliotekoje buvo surengta poezijos popietė „Aptaškys baltai sniegas saulės vyšnios šaką“. Jos metu pasveikinta 80-metį švenčianti šakietė poetė, dviejų poezijos knygelių autorė Genovaitė Plaušinaitienė.

Nuotr. G. Plaušinaitienė teigė, jog kūryba jai teikia malonumą, nors tikra poete visą gyvenimą su skaičiais dirbusi moteris nesijaučia.

Šventinį vakarą G. Plaušinaitienei netrūko sveikinimų. Renginį vedusi Rita Mockeliūnienė džiaugėsi savo kolegės kūryba: „Džiaugiamės suvertu G. Plaušinaitienės gyvenimo ir eilėraščių vėriniu iš gimtojo žodžio skambesio, išsiskyrimo džiaugsmo ir gėlos, žydinčio sodo, nokstančių obuolių, iš tako širdyje į tėviškę, pas savus. Jau skaitome dvi jos poezijos knygeles, kurių puslapiuose – širdies šešėlis ir paraginimas palaistyti medžius, kai degs iš karščio, jūrą atpažint vandens laše, mokėt užgimt kas sekundę, kad išsaugotume kitus, šypsotis gyvenimui.... Didžiuojamės, kad galime būti šalia ir kartu su G. Plaušinaitienė.“

 
Ką pati G. Plaušinaitienė galėtų papasakoti apie save? Kudirkos Naumiestyje gimusi moteris prisimena, jog vienas ryškiausių jos atmintin įstrigusių vaikystės įvykių – Vinco Kudirkos paminklo šventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. „Tada tėvas mane pakėlė ant rankų ir aš pamačiau prezidentą, jo portretas man taip giliai įsirėžė, kad ir šiandien jį regiu akyse. Juk tai buvo vienintelis prezidentas, kurį teko pamatyti gyvai“,- juokėsi G. Plaušinaitienė.

Moteris teigė, kad ją nuo mažumės traukė lietuvių kultūra ir kalba, matematika sekėsi prasčiau. Vis dėlto, rinkdamasi gyvenimo kelią Genovaitė raides iškeitė į skaičius. Visą gyvenimą ji dirbo buhalterės, ekonomistės darbą, o Keturnaujienos kolūkyje teko dirbti pirmininko pavaduotoja kultūriniams reikalams.
R. Mockeliūnienė pastebėjo, kad nevisad mūza visu balsu prabyla jaunystėje. „Ne visada žydroji paukštė pragysta ant tavo medžio šakos, kai esi jaunas. Nutinka ir taip. Pasirenka paukštė auksinio rudenio langą, nutupia prie jo, papuošdama savo giesme, suteikdama gyvenimui lig tol neregėtų atspalvių. Taip gyvenimo sūkuriui sukant metus nutiko ir ,,Lygumų šaltinio“ klubo narei G. Plaušinaitienei. Likimo žvaigždė subrendo“,- kalbėjo R. Mockeliūnienė.

G. Plaušinaitienė savo knygeles išleido tik būdama pensinio amžiaus, nors kuria visą gyvenimą.

Kas jai yra kūryba? „Kūryba man teikia malonumą. Malonu rašyti, malonu, kai kiti paskaito, pagiria, netgi pasako, jog eilėraščiai sugraudino“,- teigė moteris. Kovo mėnesį pasaulį išvydusią moterį labiausiai įkvepia rašyti pavasaris ir ruduo. Ji teigė, jog patinka rašyti apie gamtą. „Jau turiu save pristabdyti, ir taip daug tokių eilėraščių susikaupė“,- juokėsi G. Plaušinaitienė.

R. Mockeliūnienė pastebėjo, jog poezijoje telpa visi žmogiški jausmai. „Poezija – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba – daugiau ar mažiau – jo paties autobiografija.“ G. Plaušinaitienė neneigė – ji rašo tai, ką jaučia, eilėraščiuose galima aptikti nemažai autobiografijos detalių. Ji teigė, kad eilėraščiuose atsispindi ir tai, kas džiugino jos sielą, ir tai, kas kėlė liūdesį, nerimą.

G. Plaušinaitienė teigė niekada nejautusi turinti teisę vadintis poete. „Kokia čia aš poetė? Sovietiniais laikais poetais laikyti tie, kurie buvo pripažinti. O mes, kurie dabar išleidžiame savo kūrybą, nežinau, ar jau galėtume save vadinti poetais. Aš pensijoje išleidau dvi knygeles, ir tiek. 2005m. išėjo  „Minčių pūgoj“,  2008m.  „Neužpūski, vėjau“. Tiesa, rašiau visą gyvenimą“,- kalbėjo G. Plaušinaitienė.

Ryžtis leidybai moterį paskatino jos duktė – Irena Plaušinaitytė – ilgametė radijo, televizijos diktorė, dabar vienoje valstybinėje įstaigoje dirbanti tekstų redaktore. Ji ir padėjo surengti mamos jubiliejaus šventę bibliotekoje, pati skaitė garsių Lietuvos poetų eiles.

Sulaukusi garbaus jubiliejaus G. Plaušinaitienė teigė, kad jos gyvenime būta visko – ir šviesių akimirkų, ir liūdesio ašarų, tačiau ji niekada gyvenimo nekeikė. „Kiti dejuoja: „Kas čia per gyvenimas...“ O aš esu laiminga ir nesiskundžiu. Kiekvieną vakarą melsdamasi Dievo prašau, kad mane ilgiau laikytų šioje žemėje. Ne, mirti tikrai nebijau, bet aš tiesiog noriu gyventi, man patinka gyventi! Turtų nesukaupiau, mano didžiausias turtas duktė. Aš negalvoju apie tai, kas buvo ne taip, tiesiog džiaugiuosi kiekviena leista gyventi šioje žemėje diena, savo bičiuliais, kurie manęs nepamiršta“,- teigė G. Plaušinaitienė.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."