Sima BURKŠAITYTĖ

Balandžio 9 dieną Zypliuose atidaryta tautodailininkės Eglės Kurcikevičienės jubiliejinė keramikos darbų paroda.

Nuotr. „Molis – nuostabi žemes jėgos pripildyta medžiaga, turinti begales kaprizų. Mano manymu, keramikas – ne specialybė, tai yra gyvenimo būdas. Šiam amatui turi atiduoti visą save“,- teigė E. Kurcikevičienė.

Iš Panevėžio kilusi keturiasdešimtmetė dailininkė moliu domisi jau dvidešimt metų, ji dirbo įvairiose keramikos įmonėse. Nuo 2002m. E. Kurcikevičienė dalyvauja tautodailininkų pleneruose, respublikinėse parodose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje, Lenkijoje. Ji yra Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narė, nuo 2005 m. priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijai. Šiuo metu E. Kurcikevičienė dirba Zyplių dvaro keramikos dirbtuvėje.

Dažnai užduodavau sau šį klausimą... Moku daug įvairių rankdarbių, bet pirmenybę visada atiduodu moliui... Jo niekada nesuvaldysi. Yra toks geras keramikų pasakymas: “Įdedi į pečių ką nori, o išimi, kas išeina”. Tai nesibaigiantys eksperimentai, niekada nežinai, kaip jie baigsis. Man patinka tas ieškojimo procesas. Molis yra nuostabi žemes jėgos pripildyta medžiaga, turinti begales kaprizų.

Mano manymu, keramikas – ne specialybė, tai yra gyvenimo būdas. Šiam amatui turi atiduoti visą save, nes neužtenka molio gaminį vien tik nulipdyti, ji reikia išdžiovinti, išdegti, glazūruoti ir dar kartą degti. Tai ilgo proceso, atsidavimo, fizinės jėgos ir atidumo reikalaujantis darbas.

Nenorėčiau sutikti su šiuo teiginiu, nes manau, kad daug dirbant ateina profesionalumas. O įkvėpimas man – tai mintis, vizija, su kuria vaikštau ištisas savaites, kol ji subręsta, kad galėčiau ją įgyvendinti.

Save priskirčiau pelėdų būriui. Mėgstu dirbti iki vėlumos, tada gana dažnai aplanko noras išpildyti tas savo svajones, kurias brandinu.

Aš esu tiesiog įsimylėjusi šį buvusį Zyplių dvaro sandėlį, kuriame, Lukšių seniūno V. Cikanos dėka, įkūrėme keramikos dirbtuvėlę. Ten  sudaryta labai gera terpė kurti. Turiu dar daug minčių, idėjų, kurias norėčiau įgyvendinti.

Aš nesureikšminu ir neatskiriu šių dalykų. Man tiesiog patinka dirbti su moliu. Kai pavargstu daryti įvairias puodynėles ar braižyti liaudies raštus, tada lipdau skulptūras. Įdomios yra ir žmogaus kūno linijos. Stengiuosi niekada nesustoti vietoje ir bandyti vis kažką naujo. Kartais tuose ieškojimuose atsiranda ir įdomių sprendimų.

Stengiuosi, kad  kuo daugiau žmonių  susipažintų su molio paslaptimis, prisiliestų ir pajustų jo galią. Daugelis mūsų tautiečių prisipažįsta, kad nuo vaikystes svajojo palipdyti molį, bet neturėjo tokios galimybės. Ši dirbtuvė ir yra ta vieta, kurioje aš padedu jiems tą svajonę įgyvendinti. Tas akių spindesys, kai jiems pavyksta ką nors gražaus padaryti, skatina mane dirbti, stengtis tobulėti.

Kūrybinę gyslelę paveldėjau iš tėčio, nors jis nebuvo dailininkas, bet polinkį menui turėjo. O kruopštumą rankdarbiams įskiepijo mama, nes nuo pat vaikystes mokė mane megzti, siūti, siuvinėti ir kt. Sesuo tapė paveikslus ir karpė karpinius. Visuomet po mūsų namus sklandė meno, rankdarbių dvasia.

Nuo kasdienybes pabėgti nelabai išeina, nes juk yra šeima, vaikai. Stengiuosi ir vaikų širdelėse skiepyti meilę menui. Patinka remontuoti namus, stumdyti baldus, nes nemėgstu monotonijos. Svarbu ir iš kokio puodelio geriu arbatą... Visame kame mėgstu grožį.

Jaučiuosi taip, lyg tik dabar pradėjau gyventi. Molį lipdyti pradėjau nuo devyniolikos metų, ir ėjau žingsnis po žingsnio. Iki šiol mokausi įminti molio paslaptis įvairiose keramikos firmose. Negaliu teigti, kad pasiekiau viską kūryboje. Dar yra daug erdves tobulėti.

Gimiau ir augau Panevėžyje. Vos tik sulaukusi pilnametystės netekau tėvo. Ištekėjau, auginau du berniukus. Po kelerių metų iš Panevėžio į Suvalkiją, pas savo tėvus, atsikraustė mama su sese. Likau toli nuo savo artimųjų, todėl gimus trečiajai dukrytei, nusprendėme su šeima apsigyventi čia, pas močiutę. Gyvename nuostabioje gamtoje, vienkiemyje Paluobių miškuose, kur radau ramybę ir gerą erdvę kurti.

Šypsena, šypsena ir dar kartą šypsena... Manau, kad šypsodamasis ir mylėdamas pasaulį žmogus, gali daug daugiau pasiekti, nuveikti. O kai myli save, aplinkinius ir gyvenimą, tada ir laimė yra šalia. Kai būna liūdna ir skaudu, tada vadovaujuosi principu: “Jei gali ką pakeisti, tai keisk, o jei negali – tada nesinervink”. Tikiu, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių, kurie nori padaryti jį gražesniu.

Šeima man yra viskas, ką turiu brangiausio šiame gyvenime. Turiu stiprų šeimos palaikymą, stengiamės netrukdyti vieni kitiems įgyvendinti savo sumanymus. Gyvename juk vieną kartą, todėl  bandome vieni kitiems padėti realizuoti save.

Tokios, kokią gavau per šios parodos atidarymą. Supratau, kiek turiu mane mylinčių žmonių, o tai yra geriausia dovana jubiliejaus proga!

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."