„Penta čia vingiuoja iš lėto giružėj senoj Veliuonos, kaimelis mažutis suspindo lyg Čiurlionio „Karalių delnuos“, - šiais muziejininkės mokytojos Marijos Podžiukaitienės dainos žodžiais pradėjo kunigo, rašytojo, švietėjo Antano Tatarės 205-ųjų metų minėjimą Šakių viešojoje bibliotekoje Sintautų Gimtojo žodžio „Aidijos“ dainininkės.

Nuotr. Mokytoja M. Puodžiukaitienė minėjimo metu apžvelgė A. Tatarės gyvenimą.

Kunigas Antanas Tatarė gimė 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškių kaime, Griškabūdžio valsčiuje. Tėvai gyveno pasiturinčiai (Tutozaičiai), todėl sūnų Antaną galėjo leisti į mokslus. Jam teko pergyventi abu lenkmečių sukilimus. Vykstant pirmajam sukilimui 1831 m. A. Tatarė mokėsi Seinių kunigų seminarijoje. Įšventintas kunigu, pirmiausiai buvo paskirtas vikaru Lukšiuose, kur išbuvo 20 metų. Čia įsteigė pradžios mokyklą, pats keletą metų dėstė visus dalykus. Nužiūrėjęs geresnių mokinių, neturtingus šelpė ir įgalino toliau mokytis. Per 20 metų Lukšiuose paliko žymų pėdsaką. Jo buvę mokiniai su pagarba minėjo savo mokytoją. Betgi svarbiausi jo nuopelnai yra literatūriniai darbai. Žymiausi jo kūriniai yra „Pamokslai išmintis ir teisybė“ ir „Pamokslai gražių žmonių“. Kai prasidėjo antrasis sukilimas 1863 m. kunigas A. Tatarė jau buvo Sintautuose, dirbo parapijos klebonu. Jis prijautė sukilimui. Atsirado skundikų - sukilimo priešininkų ir Antanas Tatarė buvo ištremtas. Nors tremtyje atliko bausmę, bet į Lietuvą jam neleido grįžti. Savo gyvenimą baigė Lamžoje (Lenkijoje), sulaukęs 83 metų.

 
Sintautai tampria gija susiję su kunigu A. Tatare, čia gyvėjo dideli jo nuopelnai. Mokytoja Marija Podžiukaitienė savo pranešime sakė, kad A. Tatarė pirmasis rašytojas Suvalkijoje, pirmasis prozininkas ir pirmasis savo raštais prabilęs lietuvių kalba. Kiti Lietuvos regionai jau turėjo savo raštų: žemaičiai – S. Stanevičių, D. Pošką, aukštaičiai – A. Strazdą, A. Baranauską, Vidurio aukštaičiai – M. Daukšą, o suvalkiečiai – nieko. Taigi A. Tatarė buvo pirmasis lietuvių grožinės literatūros atstovas. Tuo laiku grožinės prozos buvo mažai, daugiau – poezijos. A. Tatarę galima laikyti grožinės prozos pradininku. Daugelis tuometinių rašytojų rašė lenkų kalba, o jis prabilo lietuviškai. A. Tatarė nurodo ir savo rašymo tikslą: „Tik per raštą tauta gali garsėti pasaulyje“. Todėl A. Tatarė labai rūpinosi švietimu. Dirbdamas Ilguvoje mokė vaikus, Lukšiuose „suorganizavo“ mokyklą, ruošė vaikus į Marijampolės ir Suvalkų mokyklas. Klebonaudamas Sintautuose ragino parapijiečius leisti vaikus į mokyklas. Jis sakė: „Mieli broliai, mano lietuvininkai, ėmę į savo rankas tas mano knygeles, pirmiausia u uroga perskaitintumėte, o skaitindami jas, tankiai pervožintumėte viską, ką skaitėte“, – nurodo rašytojas.

A. Tatarę reikia laikyti ir pirmuoju lietuviškos pedagoginės literatūros, pedagoginės minties skleidėju. Jis parašė taisykles, kaip reikia skaityti, kaip auklėti vaikus, kūrė gramatinę terminologiją. Pranešėja M. Podžiukaitienė, kalbėdama apie A. Tatarę, rodė kunigo A. Tatarės darbo vietų nuotraukas, demonstravo rašytojo aiškinamus skyrybos ženklus, pasakojo, jog jis savo darbais praskynė kelią kalbininkui Jonui Jablonskui. A. Tatarė pirmasis Suvalkijoje įrodė girtuoklystės žalą dvasiniam ir materialiam gyvenimui. Apie A. Tatarės epochą kalbėjo technikos mokslų daktaras Jonas Kasparevičius, apie kunigo asmenybę – Sintautų bendruomenės slaugytoja Gitana Baltuonienė ir mokytoja Danutė Kirkickienė, apie atminimo įamžinimą – dailininkas Vytautas Duoba. A. Tatarės raštų kalbą nagrinėjo prof. Juozo Pikčilingio brolis Zigmas Pikčilingis. Rašytojo A. Tatarės kūrinius inscenizavo Sintautų pagrindinės mokyklos mokiniai – muziejininkai. Minėjimą baigė Gimtojo žodžio „Aidijos“ moterys J.Jurevičiaus daina – „Sintautai“.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."