Giedrė PLEČKAITYTĖ

Praėjusį savaitgalį sostinėje nuaidėjo garsusis etnomuzikos festivalis „Skamba, skamba kankliai“, skirtas etninės kultūros puoselėjimui bei populiarinimui. Festivalis yra tarsi kankliavimo tradicijų sergėtojas, raginantis nepamiršti vieno seniausių lietuviško folkloro instrumentų - kanklių. Zanavykijos krašte kankliavimas turi labai senas tradicijas, kurios šiandien puoselėjamos tik Šakių meno mokykloje. Tačiau, kanklės mūsų rajone, pasak profesionalios kanklininkės Audronės Adomaitienės, nėra deramai vertinamos.

Nuotr. Profesionali kanklininkė A. Adomaitienė sakė, kad kankliavimas šiandien nėra populiarus.

Ką gi šiandien lietuviui reiškia unikalus instrumentas – kanklės? Ar mūsuose dar skambės kanklių melodijos, menančios lietuvių tautos išskirtinumą? Kaip liudija senolių išmintis, dar gilioje senovėje lietuviai tikėjo, jog po mirties žmogaus siela gali persikūnyti į kankles, kurios prabyla ir rauda žmogaus balsu. Ne paslaptis, kad dabar kanklių skambesį gali išgirsti tik folklorinių švenčių metu. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Šakių meno mokykloje dėstoma vienintelė etnomuzikos žanro specialybė – kankliavimas. Meno mokykloje kankliavimo paslapčių šakiečius moko profesionalios kanklininkės Liucija Balčytietė ir Audronė Adomaitienė. Pastaroji sutiko pasikalbėti apie kankliavimą šiandien Zanavykijos krašte.

 
Kankliavimas išgyvena krizę

Meno mokyklos kankliavimo specialybės mokytoja A. Adomaitienė su kanklėmis draugauja nuo 1975 metų, kai jai, besimokant muzikos mokykloje, mokytoja, profesionali kanklininkė Liucija Balčytienė parodė kankles. A. Adomaitienė tikino, kad kankles ji pamilo iš karto. Virpinamų kanklių stygų melodija tuomet dar jauną mergaičiukę tiesiog užbūrė. „Sunku pasakyti, kodėl mane sužavėjo kanklės. Čia kaip ir su žmonėmis. Vienam tas žmogus visai nepatinka, o kitas tą žmogų tiesiog dievina. Tais laikais mokykloje buvo galima mokytis groti fortepijonu, smuiku, akordeonu, o apie kankles nieko nebuvo kalbama. Išgirstas kanklių skambesys mane užbūrė. Tiesiog patiko, kažkoks kitoks instrumentas, kitoks skambesys.“,- pirmaisiais įspūdžiais apie kankles dalijosi mokytoja.

A. Adomaitienė muzikos mokykloje kankliavimo paslapčių mažuosius šakiečius moko jau beveik 30 metų. Taigi, nemažą patirtį turinti mokytoja teigė, kad kankliavimas mūsų rajone išgyvena tikrų tikriausią krizę. „Kai prasidėjo atgimimas, visi prisiminė, kad esame lietuviai. Tada visi garbinome, dievinome kankles. Iš stojančiųjų į muzikos mokyklą penki - šeši vaikai pasirinkdavo kankliavimo specialybę, ir tai būdavo labai daug. Bet laikui bėgant kanklių populiarumas mažėjo“,- kalbėjo A. Adomatienė. Anot mokytojos, šiandien kankliavimas yra tarsi miręs. „Stojantieji į muzikos mokyklą retai pasirenka kankliavimo specialybę“,- kalbėjo kanklininkė. Šiuo metu meno mokykloje kankliavimo mokosi vienuolika vaikų ir tai, anot mokytojos A. Adomaitienės, nėra daug.

Be abejo, vaiko, kuris nusprendžia lankyti muzikos mokyklą, pasirinkimui didžiausią įtaką daro jo šeima. Ar kanklės mūsų visuomenėje bus populiarios, tai priklauso tik nuo tėvelių. „Ta tėvų karta, kuri užaugo besikeičiančių laikų sandūroje, vertina tai, kas yra vakarietiška, kas blizga, o tai ir yra sunkiausia. Visuomenę reikia auklėti, bet ji labai sunkiai tai priima. Pavyzdžiui, Kaune yra ištisos kartos, kurios dalyvauja folkloriniuose kolektyvuose.“,- sakė A Adomaitienė.

Teko pastebėti, kad praėjusiųjų metų kalėdiniame Šakių meno mokyklos mokinių koncerte nebuvo kanklininkų pasirodymo. Mokytojos A. Adomaitienės pasiteiravome, kodėl kalėdiniame koncerte nebuvo kanklininkų, ar tai reiškia, kad jie neturi ką parodyti? „Kanklininkai nebuvo įtraukta į kalėdinio koncerto programą. Dėl to buvo nusiminę ir mokyklos kanklių specialybės mokiniai“,- sakė A. Adomaitienė. Pasak mokytojos, kankliavimui, kaip bene seniausiam folkloro žanrui, trūksta deramo dėmesio ne tik iš visuomenės, bet ir iš valdžios.

Dėl folkloro išlikimo didesnio optimizmo gaidelę teikia šiemet Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus pasirašytas įsakymas dėl etnokultūros tradicijų mokymo mokyklose. Pasak mokytojos, tai puikus žingsnis, norint išsaugoti kultūrinį etnosą. „Nuo kūdikystės iki maždaug trejų metukų vaikas auga su liaudies žaidimais, dainomis, tokiais kaip „Gydu gydu katutes“, „Virė virė košę“. Kai vaikas paauga, visa tai užgožia vakarietiškas popsas. Norėdami, kad vaikas girdėtų daugiau folklorinės muzikos turime auklėti pačius tėvus. Pritariu Švietimo ir mokslo ministro įsakymui, kad etnokultūrinės pamokos mokykloje būtų privalomos. Tik klausimas, kas jas ves. Jei ves mokytojai, kuriems trūksta valandų, tai nieko gero nebus. Reikia, kad dirbtų specialistai. Tada situacija turėtų pagerėti“,- kalbėjo A. Adomaitienė.

Nepaisant gan sudėtingos situacijos A. Adomaitienė tiki, jog kanklės ir kankliavimas dar išpopuliarės, bus vertinamos žmonių. Kaip žinia, rajone kanklių grojimas labiausiai populiarinamas „Jaunųjų kanklininkų“ stovykloje, kuri kasmet vyksta kalbininko Jono Jablonskio tėviškėje. „Ir šiemet norinčiųjų stovyklauti nestinga. Labai malonu, kada į stovyklą ateina gimtinėn iš užsienio grįžusių šeimų vaikai. Smagu, kad vaikai iš stovyklos išsineša nors dalelę tautiškumo“,- mintimis dalijosi A. Adomaitienė.

Šiuo metu Marijampolės kraštotyros muziejaus tautosakininkas Jaunius Vylius, vienas iš kanklininkų stovyklos mokytojų, drauge su A. Adomaitiene siekia, kad tradicinės suvalkiečių kanklės skambėtų 2013 metais vyksiančioje dainų šventėje „Skambėkite kanklės“. Beje, visi norintieji pažinti savo krašto kultūrą, tradicijas kviečiami mokytis kankliuoti. Šakių meno mokykloje birželio 2 dieną vyks stojamieji egzaminai į kankliavimo specialybę.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."