Sima KAZARIAN

Vieną pavasario dieną visas Griškabūdžio miestelis aidėjo nuo skelbiamo Dievo žodžio. Bažnyčios viduje esantis garsiakalbis leido ne tik bažnyčios viduje esantiems, bet ir miestelio gatvėmis vaikščiojantiems gyventojams išgirsti kiekvieną apeigų metu ištartą sakinį. Kuo toliau, tuo įdomiau: užsukęs smalsuolis galėjo pamatyti, kad Šv. Mišias aukoja net septyni kunigai.

Nuotr. Šakių dekanato dekanas – kanauninkas D. Jasulaitis įsitikinęs, kad nors šiuolaikinė visuomenė Bažnyčiai ir jos kunigams yra labai reikli, o dažnai ir kritiška, tuo pačiu ji negaili jiems dėmesio ir pagarbos.

Pasirodo, Griškabūdžio bažnyčioje yra tradicija per šventes Šv. Mišias įgarsinti per garsiakalbį. O tiek daug kunigų į šią bažnyčią susirinko todėl, kad šiemet – Kunigų metais – kiekvieną pirmąjį mėnesio ketvirtadienį dekanato kunigai susirenka vienoje iš parapijų aukoti Šv. Mišių, konferencijai ir pabendravimui.

 
Bažnyčia skatina melstis, kad atsirastų daugiau pašauktųjų kunigystei. „Kristus sakė: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“ Melskimės, kad būtų gerų darbininkų,- buvo prašoma skambėjusiame pamoksle. – Kunigystė neatsiejama nuo aukos. Ji moko mus draugiškumo, tarpusavio pagalbos, svetingumo. Kiekvienas kunigas gali suburti Dievo šeimą – bažnyčios bendruomenę tapdamas jos tėvu ir vesdamas žmones į susitikimą su Kristumi. Kunigas privalo tikėti Jėzaus širdies meile, rūpintis savo avelėmis ir nepriekaištauti toms, kurios yra paklydusios, o suprasti jas ir priimti į kitų tarpą.“

Apie kunigystę mūsų rajone, apie kunigo profesijos ypatumus, tikinčiųjų santykį su Dievo tarnais  kalbamės su Šakių dekanato dekanu – kanauninku Donatu Jasulaičiu.

Kunigų metais šiuos metus paskelbė Popiežius. Jis suprato, kad kunigai privalo iš naujo apmąstyti savo pašaukimą, o tikintieji – iš naujo atrasti, jog kunigystė yra vertybė. Juk visiems mums būdinga apsiprasti su turimomis vertybėmis. Reikia pažvelgti į jas naujai.

Pavyzdžiu kunigui turi būti pats Viešpats. Ir tai ne teoriniai dalykai, tai tikro gyvenimo realybė, nes turime labai daug gražių ir sektinų kunigiško gyvenimo pavyzdžių, kai kunigai dirba tyliai, kantriai ir su pasiaukojimu.

Tam tikrų bažnyčios atstovų pavardės dažnai skamba respublikinėje spaudoje, jie tampa autoritetais (pvz. Tėvas Stanislovas, kun. R. Doveika).

Aš pats asmeniškai niekada nesižavėjau įžymybėmis ar “žvaigždėmis” nei visuomeniniame, nei tuo labiau bažnytiniame gyvenime. Bažnyčiai šiandien reikia ne žvaigždžių, o asmenybių, sugebančių dirbti ne tiek žiniasklaidoje, kiek kasdienybėje su paprastais žmonėmis.

Tai rodo, kad vienaip ar kitaip žmonėms tai rūpi. Seniai pastebėta, kad celibato tema ne tiek diskutuojama pačioje Bažnyčioje, tarp kunigų, kiek šalia jos ir net tarp žmonių, mažai pažįstančių tokius Bažnyčios gyvenimo niuansus ir šią jos gyvenimo pusę. Pasauliečių svarstymai šia tema nėra blogai, tačiau ar jie reikalingi, o juo labiau naudingi, tai jau kitas klausimas. Tačiau tai nėra draudžiama tema. Kiekvienas, žinodamas Bažnyčios požiūriu dėl kunigų celibato ir ją gerbdamas, kaip Bažnyčios ir jos kunigų vidaus reikalą, privačią nuomonę gali turėti, kokią tik jis nori. O nuomonių, kaip visi žinome, yra pačių įvairiausių.

Pasaulietinėje, o ir mūsų žiniasklaidoje paskutiniuoju laiku šiems dalykams skiriamas gana didelis dėmesys. Sunku pasakyti, kiek tame informacinijos sraute yra teisybės. Neabejoju, kad ten, kur daug ir sunkių kaltinimų, nemažai emocionalumo ir nedaug racionalumo. Sudėtingiausia šiame Bažnyčiai skaudžiame procese tai, kad visa tai iškeliama po 30 ar net 50 metų, kada įrodyti tikrąją tiesą jau būna beveik neįmanoma. O nuo netiesos kenčia visi.  

Nors šiuolaikinė visuomenė Bažnyčiai ir jos kunigams yra labai reikli, o dažnai ir kritiška, tuo pačiu ji negaili jiems dėmesio ir pagarbos. Ir ne tik pas mus. Neseniai teko lankytis Vokietijoje, kur buvau nustebintas žmonių pagarba kunigystei ir pačiai Bažnyčiai už Jos atliekamą darbą. Visuomenė nori matyti kunigus atsakingai dirbančius ir gyvenančius. Tai skatina pasitempti ir labai neatsipalaiduoti.

Paprastai toks bažnyčios lankymo argumentas atskleidžia labai paviršutinišką žmogaus ryšį ne tik su Bažnyčia, bet ir su pačiu tikėjimu ir net Dievu. Nuoširdžiai tikinčiam ir gyvenančiam sąmoningu tikėjimu žmogui, jį dvasiškai aptarnaujantis kunigas tikrai neturėtų būti svarbiau už bendruomeninę jo  parapijos dvasią ar net tikėjimo praktiką. Su tau neįtinkančiu ar nepatinkančiu kunigu gali bendrauti labai minimaliai, tai yra tik tiek, kiek būtina praktikuojant savo tikėjimą. Būtų idealu, kad mus aptarnaujantys kunigai būtų mums ir gražūs, ir jauni, ir mums patinkantys. Deja, visą laiką taip nebūna. Gyvenimas turi savo vyksmą, o mes privalome prie jo prisiderinti, o ne priešingai.

Tikėjimo brandą rodo tikinčiojo gyvenimo kasdienybė. Kuo daugiau joje sąmoningumo, tuo dvasiškai brandesnis žmogus. Šventės – tik nedidelis gyvenimo epizodas, o gyvenimo kasdienybė – tai ir yra mūsų gyvenimas.

Gal pradėsiu nuo to, kad be tikėjimo žmogui nepaprastai sunku. Kartais gyvenimas be Dievo gali tapti nepakeliamas, nes sunkumų ar sukrėtimų akimirkomis nėra jį stiprinančios jėgos, kurią teikia tikėjimas Dievu. Tikėjimas teikia mums palaikančią viltį ir įkvepiančią meilę, tai ir padaro mus ateities žmonėmis.

Motinos meilė savo kūdikiui teikia jai džiaugsmą ir laimę. Šeimos meilė visiems jos nariams padaro jos narius laimingus. Meilė savo Tėvynei neša jos žmonėms pasididžiavimą ja ir laimę. Kunigo meilė savo tikintiesiems teikia jam laimę dėl pašaukimo malonės, o mūsų visų meilė Dievui ir žinojimas, kad esame Jo mylimi ir laukiami, teikia tikrumą dėl mūsų pasirinkimo ir amžinos laimės garantą.  

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."