Sima KAZARIAN

„Man patinka stebėti žmones. Ne pastatus, bet žmones“,- pradėjo susitikimą su saujele Lukšių parapijos žmonių Kanados lietuvis iš Toronto Vincas Kolyčius.

Nuotr. „Nereikia savo energijos aukoti nei praeičiai, nei miglotai ateičiai. Reikia būti savimi šiuo momentu – ne vakar ir ne rytoj“,- teigė V. Kolyčius.

Apsilankymas Lukšių parapijoje šiam žinomam išeiviui yra vienas iš daugelio, tačiau mūsų tikintiesiems V. Kolyčius buvo tarsi gaivus vėjo gūsis, kuris įnešė šio to naujo į miestelio gyventojų kasdienybę. Svečias teigė, kad yra įdomus čia, o savame krašte pranašu nebūsi. Gal ir gerai, kad V. Kolyčius nelieka savame krašte, o keliauja pas žmones ir dalijasi tuo, ką patyrė ir suprato nuo savo, kaip pats vadina, antrojo gimtadienio – 1970-ųjų.

 
Ne kiekvienam artimi ir suprantami V. Kolyčiaus išgyvenimai. Tikintieji juos priima kaip savus, skeptikai mato per daug mistikos, tačiau svečias tiki tuo, ką pasakoja ir jo vienintelis siekis – pasidalyti savo mintimis, jausmais su kitais tikinčiaisiais. Meilė žmogui ir bendravimas V. Kolyčiui yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime. Jis tiki, kad bendraudami žmonės gali pajusti Dievo meilę.  „Neatsiskirkite sienomis vienas nuo kito! Aš raginu kiekvieną turėti žmogų, su kuriuo gali susitikti ir pasidalyti sunkumais. Juk per bendravimą mums persiduoda nuostabus dalykas – Dievo meilė.“

Tačiau grįžkime prie to, ką svečias vadino savo antruoju gimtadieniu – virsmu, pakeitusiu visą jo gyvenimą šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. V. Kolyčius teigia, kad tai įvyko prieš 40 metų, kai jis pajuto, kas yra Šv. Dvasios veikimas. „Tą įsimintiną birželio dieną buvau išvykęs toli nuo namų darbo reikalais. Vakare neturėdamas ką veikti skaičiau knygą, kurioje buvo aprašytos studentų rekolekcijos ir tai, kaip jų gyvenimus pakeitė Šv. Dvasia. Pats niekada gyvenime nebuvau nieko panašaus jautęs, todėl kažkokio stimulo pagautas, atsiklaupiau savo kambaryje ir paprašiau Dievą, kad leistų man pajusti, ką juto tie studentai“,- pasakojo V. Kolyčius. Jis teigė, kad tai, ką vėliau patyrė, neįtikėtinai pakeitė jo gyvenimą – santykius su žmona, vaikais, požiūrį į darbą ir viską apskritai. „Rytą važiavau savo automobiliu, visas kelias buvo nušviestas tekančios saulės spindulių, aš buvau labai mieguistas ir laukiau, kada galėsiu sustoti degalinėje kavos. Staiga, visiškai netikėtai, mane apėmė nenusakomas jausmas – lyg elektros iškrova nupurtė visą mano organizmą, pasijutau žvalus, o širdis prisipildė naujų jausmų“,- pasakojo V. Kolyčius, prisimenantis kiekvieną detalę, kai į jo gyvenimą nusileido Šv. Dvasia.

Kas yra toji Šv. Dvasia? Daugybė pasaulio katalikų kasdien prašo jos veikimo, bet ne visi suvokia, ką tai iš tiesų reiškia. „Šv. Dvasia veikia kaip teleskopas, tik ji arčiau pritraukia ir padeda geriau matyti  ne dangaus šviesulius, o Dievo meilę. Be Šv. Dvasios Dievo žodis tėra negyva raidė, informacija, kurią suprantame, bet ji mums nieko nebyloja. Bet kai tą žodį apšviečia Šv. Dvasia, jis ima degti kaip ugnis“,- teigė V. Kolyčius. Jis prisiminė rašytojo Marko Tveno citatą: „Problema ne tada, kai aš Dievo žodžio nesuprantu. Problema tada, kai aš jį suprantu.“ „Tada reikia keistis“,- nusišypsojo svečias.

V. Kolyčius susirinkusiems parapijiečiams pasakojo apie mišių galią: „Mišios yra nuostabi malda, kurios metu mes galime išgyti ir fiziškai, ir dvasiškai.“ Anot jo, mišias reikia ne išklausyti, o jose sąmoningai dalyvauti, mišių metu mes esame skatinami melstis ne tik už save, bet ir vieni už kitus: „Apsidairykite, pažvelkite į šalia jūsų pamaldų metu esančius žmones. Aš kiekvieną kartą mišių metu meldžiuosi ne už save, bet už mus, visą bendruomenę.“

Svečias teigė, jog malda ir vadovavimasis krikščioniškomis vertybėmis gali suteikti žmogui dvasinę ramybę. Nei vienas nėra tobulas nuo pradžios iki galo. Žmogiška prigimtis lemia tai, jog mes prisimename savo padarytas klaidas, save vertiname pagal tai, kokie buvome. Tačiau V. Kolyčiaus teigimu, taip elgtis nederėtų. „Pradėję graužtis dėl praeities poelgių, pagalvokite: „Ar aš dar kartą taip pasielgčiau?“ Ne? Vadinasi, jums nėra dėl ko kankintis, atverstas naujas lapas, jūs jau esate naujas kūrinys. Paulius yra pasakęs: „Jūs, kurie esate Kristuje, esate naujas kūrinys.“ Mūsų bažnyčioje atlikus atgailą nuodėmės atleidžiamos ir panaikinamos. Nereikia savo energijos aukoti nei praeičiai, nei miglotai ateičiai. Reikia būti savimi šiuo momentu – ne vakar ir ne rytoj“,- kalbėjo V. Kolyčius.

Svečias pastebėjo, kad taip pat atlaidžiai turėtume mąstyti ir apie kitus žmones, neteisti jų, nes nežinome, kas yra tų žmonių širdyse. „Juk kas nors yra jus įžeidęs, jūsų nesupratęs, pakenkęs, labai įskaudinęs? Bendravimas su žmonėmis gali sužeisti,- teigė V. Kolyčius,- Tačiau, patikėkite, tie, kurie mus įskaudino, darė tai ne iš blogos valios. Jie taip padarė, nes yra patys sužeisti. Galbūt jų sielos žaizdos likusios nuo vaikystės, mokyklos. Mes visi turime žaizdų, bet jos išlenda tik tam tikromis aplinkybėmis ir pats žmogus dažnai to net nesuvokia. Tai  Šv. Dvasia mus apšviečia, kai staiga suprantame savo nuodėmes, savo žaizdas.“

V. Kolyčius palinkėjo visiems Šv. Dvasios malonės bei sielos žaizdų išgijimo. Cituodamas Šv. Raštą svečias tvirtino, jog Jėzus nesako „Aš būsiu“ ar „Aš buvau“, jis sako: „Aš esu“. Laiko tėkmė Jam neegzistuoja, todėl mes galime prašyti Jo grįžti į sunkų gyvenimo momentą tam, kad išgydytų tuo metu mums padarytas žaizdas. „Susitikęs su sugniuždytais gyvenimo žmonėmis, nusikaltėliais aš jiems visada pasakoju palyginimą, kurį galima pritaikyti bet kuriam iš mūsų. Įsivaizduokite banknotą, kurį suglamžė, numetė ant žemės ir sutrypė. Paskui žmogus pakėlė jį nuo žemės ir atsiskaitė už prekes. Kasininkė jį paėmė. Jis neprarado vertės. Taip ir nusidėjėlis nepraranda vertės Dievo akyse, meilė jam visada vienoda. Todėl neteiskime kitų ir savęs“,- kreipėsi į susirinkusiuosius V. Kolyčius.

Žvelgdamas į klausančius parapijiečius svečias teigė, jog visų čia esančių veiduose mato šviesą. Prie  kiekvieno atskirai prieidamas jis meldėsi ir prašė tam žmogui įvairių Dievo malonių. Paskui parapijiečiai visi kartu užgiedojo prašydami Dievą palaiminti svečią. Jis palaiminimą priėmė atsiklaupęs.

Kupina švelnumo popietė turbūt ne vienam įkvėpė vilties ir drąsos kovoti su gyvenimo sunkumais. V. Kolyčius priminė Dovydo psalmę: „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. (...) Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi.“ Svečias teigė, jog kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai jis keliauja tamsiu slėniu. „Visada gyvenime bus sunkių akimirkų, kai ateis negandos, kai kovosime su savimi. Tačiau prisiminkime šias eilutes, prisiminkime, kad Dievas yra su mumis ir tada, kai esame nupuolę. Prisiminkime Dievo ir kitų žmonių meilę mums“,- kreipėsi į susirinkusiuosius V. Kolyčius.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."