Birželio 14 – 15 dienomis Šakiuose kaip ir visoje Lietuvoje buvo minimos skaudžios Lietuvos istorijos datos. Tremtyje mirusiuosius ir ten sunkius išgyvenimus patyrusius žmones minėjimuose viešai pagerbti kasmet ateina vis mažiau šakiečių.

Nuotr. Sibire gimusi Birutė Stašinskienė dalijosi savo prisiminimais.

Truputis istorijos faktų

Birželis Lietuvos istorijoje pažymėtas išties žiauriais įvykiais, sukrėtusiais mūsų tautą. Dar ir šiandien tragiškų įvykių išgyvenimai išlikę tremtį ir okupacijos priespaudą patyrusių žmonių prisiminimuose. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1940 metais birželio 15 dieną Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. Laisvę Lietuva atgavo tik po ilgų 50 represijos metų. Jau kitais metais po okupacijos, 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą - Sibirą. Buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, iš jų apie 28 tūkst. žuvo.

 
Minėjimai Šakiuose

Tradiciškai Šakiuose birželio 14-osios - Gedulo ir Vilties dienos paminėjimas vyko miesto kapinėse prie tremtinių memorialo. Keletas politinių partijų atstovų, ir nedidelė dalis tremtinio dalią patyrusių šakiečių vėl rinkosi paminėti, prisiminti tai, kas įvyko ir pagerbti nukentėjusiuosius. Apmaudu, kad Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį švenčiančios šalies gyventojai bėgant metams vis rečiau dalyvauja tokiuose minėjimuose.

Birželio 15-ąją Okupacijos ir genocido dieną Zanavykų muziejuje vyko renginys, skirtas 70-osioms Lietuvos okupacijos metinėms paminėti. Muziejuje vėlgi susirinko tik mažas būrelis garbaus amžiaus tremtinių bei juos lydinčių draugų ir artimųjų. Renginyje buvo rodomas režisieriaus R. Kaminsko sukurtas dokumentinis filmas „Birželio ledas“. Ne vienas žiūrovas, pamatęs Sibiro platybėse tėvynainių kapus, tarpusavyje kuždėjosi: „Viešpatie. Baisu buvo, baisu...“. Po filmo rajono tremtiniai turėjo galimybę pasidalyti prisiminimais.

Poliarinės saulės pašvaisčių unikalumu išsiskiriančiame gamtos kampelyje - Sibire gimusi Birutė Stašinskienė sakė, kad dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą, kodėl jos seneliai, tėvai buvo išvežti į Sibirą? Tačiau moteris džiaugėsi, kad tremtiniai ten kūrė lietuviškas šeimas. „Mes net nemokėjome rusiškai kalbėti. Tai ne dabar, kai išvykęs į užsienį jaunimas su pasididžiavimu kuria šeimas su kitos šalies jaunuoliais“,- savo mintimis dalijosi B. Stašinskienė. Ji svarstė, kodėl ir šiandien į tremtinį žiūrima kaip į kažkokį priešą. „Į priešą, kurį ir šiandien reikėtų išvežti. Baisu tarti šiuos žodžius, bet taip yra. Paminėti šią dieną susirenka tik saujelė žmonių, kuri vis sensta ir mažėja. O kur mokytojai, kur vaikai iš mokyklų?“,- kalbėjo B. Stašinskienė.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."