Asta GVILDIENĖ

Balandžio 9 dieną Šakių kultūros centre tautinių šokių kolektyvas „Pynė“ kviečia į savo jubiliejinį koncertą. Iš tiesų, jubiliejus - ne vienas, o net trys. Šiais metais savo pirmąjį 10 - metį pažymi  „Pynės“ jaunimo grupė, 15 gyvavimo metų švenčia kolektyvas „Pynė“  ir minimas jos vadovės Vitalijos Venienės - Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos mokytojos metodininkės 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejus.

Nuotr. Tautinių šokių kolektyvo „Pynė“ vadovė V. Venienė švenčia savo kūrybinės veiklos 25 – metį.

Apie tai, ką jai reiškia šokis, ar svajojo apie jį nuo vaikystės, kur tokios sėkmės paslaptis, ir kalbiname Vitaliją.

„Apie šokį niekada nesvajojau ir šokėja vaikystėje nenorėjau būti“, - prisipažįsta tautinių šokių kolektyvo vadovė, net mokykloje nelankiusi jokio šokių būrelio. Vitalijos pirmoji pažintis su šokiu prasidėjo Šiaulių pedagoginiame institute, kur ji studijavo pradinių klasių pedagogiką ir ketverius  metus šoko etnografiniame ansamblyje.

 
Jei po studijų, jau dirbant Šakiuose, mokytojai nebūtų buvę pasiūlyta vadovauti spaliukų šokių rateliui, tai, galbūt, netikėtai prasidėję šokiai, būtų taip pat netikėtai ir pasibaigę. Pasak Vitalijos, ji net apsiverkė, besiaiškindama, kad su šokiais nelabai ką bendro turi, kad jokių choreografijos mokslų nėra baigusi. Tačiau, padrąsinta aplinkinių, sutiko ir, pasitikėdama savo jėgomis, neapsiriko, nes jau po dviejų metų su savo mažaisiais šokėjais pirmą kartą dalyvavo Respublikinėje moksleivių dainų šventėje ir, pasak Vitalijos, nuo to laiko jau nebuvo minčių, kad reikia su šokiu išsiskirti. Tautiniai šokiai tapo jos gyvenimu, aistra, pašaukimu.

Vitalija pasakoja, kad tuo metu tautiniai šokiai buvo labai nepopuliarūs, vilkėti tautinį rūbą buvo gėda, ne prestižas. „Pirmosios šokių laidos vaikams - tai buvo didelis išbandymas, didelė šokėjų kaita. Jie skynė kelią tautiniam šokiui, - prisimena kolektyvo vadovė. – O kitos grupės jau šoko su malonumu, su dideliu noru.“

Žiūrovai mato tik gražiąją šokio pusę, jie nežino koks juodas darbas dirbamas, kad jie pamatytų rezultatą - puikų reginį. Nebūdama profesionali šokių mokytoja, Vitalija mokėsi kartu su vaikais ir kartelę sau kėlė taip aukštai, kad vos galėjo peršokti. „Buvo momentų, kai ašaros kaupėsi ir mano, ir vaikų akyse, kai atrodė, kad jau viskas, reikia šokius nutraukti, - prisipažįsta vadovė. – Tačiau žiūrovų meilė, begalinis tėvų, mokyklos ir rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vadovų palaikymas suteikia jėgų ir skatina nenuleisti rankų. Visapusiškai padeda koncertmeisteris Antanas Sperauskas, kuris jau labai daug metų keliauja kartu su „Pyne“ ir visada, kai reikia, būna šalia.

Matyt, kolektyvo sėkmės paslaptis ne tik mokytojos sugebėjimas vaikus uždegti tuo, kuo ir pati dega – meile šokiui, bet ir kūryba, ir paaukotas asmeninis laikas, ieškant naujų šokių, jų žingsnelių studijavimas, galiausiai muzikos „sužvejojimas“. Ne viską galima rasti dykai internete, kai kurie šokiai ir muzika didelius pinigus kainuoja.

Kiekvieną šokį Vitalija pirmiausiai išstudijuoja ir išmoksta šokti pati, o tada ir vaikus moko. Kadangi kolektyvui tenka daug keliauti, koncertuoti, todėl kur benuvyktų, dairosi, ką kiti šoka, mokosi ir parvežusi namo papildo savo programą. „Pynės“ repertuare ne tik linksmi lietuviški šokiai. Vaikai šoka ir latviškus, ir lenkiškus, ir rusiškus šokius. „Aš augu kartu su savo šokėjais, - sako vadovė. – Šokti turi ir širdis, ir dūšia. Turi džiaugtis akys, šviesti šypsena ir būti nuoširdus, nepertraukiamas kontaktas su partneriu. Jei išeisi į sceną ir kaip robotas atliksi visus judesius – šokio nebus.“

Šokiui mokytoja aukoja viską: ir laisvalaikį, ir šeimą. Be to ji dar turi ir savo tiesioginį darbą mokykloje. „Vis bėgu ir  bėgu, - sako Vitalija. – Kitaip nemokėčiau gyventi. Man trūktų šokių. Jau per daug savęs atiduota, savo širdies išdalinta, kad dabar viską nutraukčiau ir išbarstyčiau. Jaučiuosi reikalinga. Džiaugiuosi, kad kažkas liks po manęs mano vaikuose. Tai tikriausiai ir yra gyvenimo prasmė ir atsakymas į nuolatinį aplinkinių klausimą: „Kam,Vitalija, tau to reikia?“

Kodėl tautiniai šokiai, o ne ritminiai, pramoginiai ar sportiniai? Vitalija mano, kad bet kurioje srityje labai svarbus atsidavimas savo darbui, pasiaukojimas savo tikslui. „Pradėjau savo kūrybinę veiklą nuo tautinių šokių ir nesiblaškiau. Tai mūsų šaknys, mūsų protėvių palikimas, - tvirtina mokytoja. – Turiu vieną kelią ir einu tuo keliu. Turiu tikslą ir jo siekiu.“

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."