Asta GVILDIENĖ

Rugsėjo pirmosios dienos Šakių parapijoje išskirtinės ne tik tuo, kad krepšinio aistruoliai apgulė televizorių ekranus, stebėdami Europos vyrų krepšinio čempionatą, bei naujieji mokslo metai pakvietė vaikus į mokyklas, bet ir asmenine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Sigito Matusevičiaus švente. Šiemet jis  mini savo 50 metų Jubiliejų.  

Nuotr. Šakių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas, nesureikšmindamas savo asmeninės šventės, dėkojo visiems parapijiečiams už nuoširdžius sveikinimus.

Klebonas S.Matusevičius, bažnyčiai tarnaujantis jau dvidešimt trečius metus, o Šakių parapijoje kunigaujantis dešimtus metus, teigė, kad ši sukaktis jam svarbesnė nei asmeninis Jubiliejus. Klebonui kunigystė – tai ne tik pašaukimas. Tai - gyvenimo būdas. Tai – nepaprastai didelė pareiga. Gimęs ir užaugęs katalikiškoje, labai religingoje šeimoje, S.Matusevičius nuo mažų dienų lankė bažnyčią ir buvo auklėjamas tikėjimo dvasia. Tuomet būsimo kunigo tėvas – Vilkaviškio bažnyčios zakristijonas pratino savo sūnų patarnauti Šv.Mišioms, nuvalyti dulkes, sutvarkyti kilimus ir atlikti daugybę kitokių darbų. „Bažnyčia man buvo antrieji namai, - prisimena  kunigas, kalbėdamas apie savo vaikystę ir jaunystę. – Sovietmečiu, kai buvo draudžiamas tikėjimas ir skatinamas ateizmas, tai buvo didelis iššūkis visai šeimai. Saugumas sekdavo ir kviesdavosi į KGB štabą, tačiau niekas negalėjo palaužti krikščioniško idealizmo.“

 
Giedojimas bažnyčios jaunimo chore, dalyvavimas tuo metu draudžiamose piligriminėse eisenose į Šiluvą ir Tytuvėnus, pažintis su klebonu Juozu Preikšu, vėliau tapusiu vyskupu, kuris kėlė didelį  įspūdį ir buvo gyvas krikščioniškos tarnystės pavyzdys, vis labiau ir labiau artino prie minties apie kunigo kelio pasirinkimą. „Nuo mažens mačiau kunigų gyvenimą ir jis buvo labai priimtinas, - prisiminė S.Matusevičius. - Kybartuose tuomet kunigavęs Sigitas Tamkevičius, šiandien jis - Kauno arkivyskupas metropolitas, sakė ugningus tikėjimo pamokslus, kvietė į rekolekcijas. Čia rinkosi jauni žmonės - tikėjimo bendraminčiai iš visos Lietuvos.“ Tai ir padėjo pamatus tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimui. Baigdamas tarnybą sovietinėje armijoje S.Matusevičius vis dažniau galvojo apie kunigystę, o grįžęs galutinai apsisprendė ir 1984 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po penkių metų jis buvo įšventintas ir savo pirmąsias mišias aukojo Vilkaviškio Šv.Kryžiaus bažnyčioje.

Įspūdingiausi kunigystės metai, pasak S. Matusevičiaus, prasidėjo Atgimimo metais. „Buvo toks pakilimas, atsivertimo į tikėjimą metas, toks laisvės pojūtis ir Dievo ieškojimas, kad kunigai neapsidirbo, - prisiminimais dalijosi klebonas. – Bažnyčios buvo pilnos žmonių. Nespėjom krikštyti ir teikti Pirmosios komunijos sakramentų, kunigai buvo kviečiami mokyti tikėjimo mokyklose, dalyvauti įvairiuose renginiuose.“ Iš tiesų, nieko nėra nuostabiau, kaip žmogaus susitaikymas su Dievu, jo ieškojimas ir radimas. S.Matusevičius teigė, kad jį jaudino žmonių atsivėrimas. Jis buvo laimingas, matydamas, kaip žmonės iš pagrindų keitė savo gyvenimą, ėjo pirmosios išpažinties ir grįžo prie Dievo.

„Niekada nesvarsčiau, kas būtų, jeigu būtų, - atviravo kunigas, paklaustas, ką pasirinktų, jei turėtų galimybę rinktis savo gyvenimo kelią dabar. – Nemunas niekada nepakeis savo vagos, taip ir aš netikiu, kad galėčiau būti kuo nors kitu, atlieku savo pareigą ten, kur Dievas mane pakviečia, kur vyskupas paskiria, jam pasižadama paklusti iki pat mirties.“  

Iš tiesų, mes šiandien pergyvename dėl prailgintų išėjimo į pensiją metų, o kunigai nuo tarnystės pareigos neatleidžiami ir sulaukę senatvės. Pasak S.Matusevičiaus, tik vyskupas gali nuspręsti, kada gali pasitraukti, tačiau kunigai nėra kažkokie išskirtiniai žmonės – jie iš to pačio molio nulipdyti, kaip ir visi mirtingieji. Paklaustas apie atostogas, kunigas patvirtino, kad pailsėti ne tik privaloma, bet ir būtina. Tik, galbūt, dvasininkai truputėlį kitaip atostogauja. Jie vyksta į piligrimines keliones, į Pasaulines jaunimo dienas, į šventąją žemę, susipažįsta su kitomis religijomis ir kultūromis.

„Didžiausia kiekvieno kunigo svajonė – gyva parapija, vieninga bendruomenė, - sako S.Matusevičius. – Turime eiti vieni prie kitų ir vieni kitiems padėti. Reikia atsigręžti į kiekvieną žmogų.“ Kunigas, skatinantis savanorystę ir tarnystę kitiems, džiaugėsi, kad vis daugiau žmonių buriasi į maldos grupes. Jis kvietė jaunimą ateiti į Carito organizacijos Šakių skyrių ir drąsiai įsijungti į savanorystės veiklą, teigdamas, kad nereikėtų gerų darbų nutylėti, atvirkščiai, juos reikėtų viešinti ir dėti į pirmuosius spaudos puslapius. Gal tai daugiau žmonių pritrauktų daryti gerus darbus, nereikalaujant už tai jokio atlygio. Maži stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Kunigas kviečia susiburti žmones kaimuose, gyvenvietėse, gatvėse, kad žinotų, kaip gyvena kaimynai, kad geranoriškai padėtų sunkiau besiverčiantiems, vienišiems seneliams, ligoniams, kad neliktų užmirštų vienišų žmonių, kuriais niekas nesirūpina.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."