Asta GVILDIENĖ

Balandžio 26 dieną visas pasaulis paminėjo tragedijos, įvykusios Černobylio atominėje elektrinėje, 25-ąsias metines. Mes ją taip pat prisimenama, kaip ir žmones, tiesiogiai dalyvavusius likviduojant sprogimo padarinius. Tik jie nekalbūs. Nenori prisiminti, nenori pasakoti, nenori dalintis savo išgyvenimais.

Nuotr. Dėl netinkamai suplanuoto bandymo 4-ajame bloke, Černobylio atominės elektrinės reaktoriuje nugriaudėjęs sprogimas, išmetė į atmosferą didžiulį kiekį radioaktyvių dalelių, kurių debesis nuplaukė per visą Europą.

Tačiau jei visi perėję skausmą ir netektis tylėtų, mes šiandien neturėtume istorijos. O juk atmintis turi likti gyva. Be jos nemokėtume įvertinti, koks brangus taikus mūsų gyvenimas, nežinotume, kas mes esame, neįvertintume gyvybės kainos, jei niekas nekalbėtų apie praėjusių karų baisumus, apie vežimų į Sibirą žmonių tragedijas, jei nesidalintume prisiminimais apie nežmoniškus ištisų tautų naikinimus, apie tragiškus į nelaimę patekusiųjų likimus.

 
Prieš 25-erius metus, balandžio 26 dieną, dėl netinkamai suplanuoto bandymo 4-ajame bloke, Černobylio atominėje elektrinėje nugriaudėjo sprogimas. Likviduoti avarijos padarinių buvo pasiųsti tūkstančiai vyrų iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos, maždaug 7 tūkstančiai iš jų buvo lietuviai. Išlikusiais negausiais tų dienų duomenimis, jų tarpe – ir 97 mūsų rajono gyventojai: vieni į užkrėstą radiacija zoną išvykę iš karto po sprogimo, kiti - tik po metų. Kiek jų šiandien gyvų savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojos atsakyti negalėjo, nes niekas tokių duomenų nerinko, niekas nesidomėjo, jie nebuvo atnaujinti.

Šakietis Romanas Pakinkis, šiandien vienintelis iš keleto mūsų surastų černobyliečių, nors ir labai nekalbus, bet nepabijojęs prisiminti tuos tris mėnesius, praleistus 30 kilometrų atstumu nuo avarijos vietos. Čia jis atliko tais laikais privalomą karinę prievolę iš karto po nugriaudėjusio sprogimo atominėje elektrinėje, kur radiacija viršijo visas leistinas normas.

Tuo metu 36 – erių metų vyras, turintis vyresniojo leitenanto laipsnį, prisimena, kaip vykdavo į vietovę, esančią už 30 kilometrų nuo atominės elektrinės, kurios pavadinimo, deja, šiandien jau nebeprisimena. Jis organizuodavo mašinų, dirbusių vadinamojoje mirties zonoje, valymą nuo radiacijos, kad kitą dieną jos sugrįžtų atgal lokalizuoti avarijos židinio, kaip su kitais panašaus amžiaus avarijos likviduotojais gyveno tiesiog miške, kareiviškose palapinėse, be jokių patogumų.

Pasak R.Pakinkio, jis žinojo, kur važiuoja, kuo rizikuoja. Aišku, tuometinė valdžia neskelbė viso rizikos masto, tačiau vyrai jautė radiacijos poveikį – sveikata blogėjo kiekvieną dieną. Iki tol buvę sveiki vyrai, pirmiausiai pradėdavo skųstis sunkumu krūtinėje, jiems darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Beveik po trijų mėnesių grįžęs iš Černobylio, avarijos likviduotojas gydėsi dėl sveikatos sutrikimų, gavo nemokamą kelialapį į sanatoriją, tačiau sveikata neatsistatė, jau niekada nebuvo tokia, kokia iki avarijos padarinių likvidacijos.

Po stipriausio mūsų laikmečio žemės drebėjimo ir viską naikinančios cunamio bangos Japonijoje, kurie tapo sprogimo Fukušimos atominėje elektrinėje priežastimi, pradėtos lyginti šios abi didžiausios ir pavojingiausios avarijos. Specialistai džiaugiasi, kad to, kas nutiko Černobylyje, pavyko išvengti Fukušimoje.

Černobylyje sprogo pats reaktorius, nunešdamas stogą ir išmesdamas į atmosferą didžiulį kiekį radioaktyvių dalelių, kurių debesis nuplaukė per visą Europą. Reaktoriaus kuro strypai visiškai išsilydė ir sumišo su pamatų griuvėsiais. Fukušimoje, nepaisant nuotėkio į jūrą, radiacija sulaikoma trijuose, nors ir pažeistuose reaktoriuose.

Kiek žmonių sveikatų ir gyvenimų kainavo Černobylio katastrofa? Per ketvirtį amžiaus nuo visą pasaulį sukrėtusios avarijos, dėl įvairių priežasčių ir sveikatos sutrikimų  mirusiųjų skaičiaus šiandien vis dar ginčijamasi, tačiau net patys netiksliausi faktai rodo, kad nuo radiacijos mirė maždaug 4 tūkst. žmonių, jau neskaitant tų, kurie mirė netrukus po avarijos. Kai kuriais duomenimis, aukų - šimtai tūkstančių, nerealiai padidėjo sergamumas skydliauke ir vėžiu ne tik Ukrainoje, bet ir Europos šalyse, per kurias ėjo radiacijos debesis. Be to, patys likviduotojai prisimena, kaip pareigūnai užrašydavo perpus mažesnes apšvitos dozes. Sklando gandai, kad per pastaruosius 25 metus buvo daroma viskas, kad būtų nuslėpti tikrieji avarijos padariniai.

Zona aplink Černobylio reaktorių ir šiandien tebėra apleista vieta. Net ketvirčiui amžiaus praėjus, niekam neleidžiama gyventi 30 kilometrų spinduliu aplink buvusią jėgainę. Kai 1986 metais žmonės paliko savo namus, jie tikrai nežinojo, kad niekuomet čia jau nebesugrįš. Pripetė, kadaise turėjusi 50 tūkst. gyventojų ir specialiai pastatyta jėgainės darbuotojams, kaip mūsų Visaginas, dabar - visiškai apleisti griuvėsiai, primenantys, kad čia kažkada virė gyvenimas.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."