Žaibas tą dieną į mane liuobė mažiausiai dukart. Pirmąjį kartą atsitokėjau drybsąs kažkokioje pakrūmėje. Galva ūžė taip tarsi iki pat ausų būtų pripildyta verdančio „pliumbum“, kuris  tik ir telaukė momento kuomet galės pavirsti Vezuvijumi ir iš mano makaulės padaryti tai, ką 1945 metais amerikiečių „Mažylis“ padarė iš Hirosimos. Visą kūną traukė priešmirtinės konvulsijos. Laimei, uoslė dar veikė. Čia tiesiog privalau tarti nuoširdų ačiū šauniajam, nors ir  kumpam, bet ištikimam savo  šnobeliui, nes būtent jis, savo receptoriais susintetinęs aplinkoje tvyrantį pragaro ir parako kvapų mišinį, pakuždėjo išvadą, kad mano kūnu  bus pasinaudojęs  Perkūnas. Akyse, tarsi pačiame jonvabalių poravimosi įkarštyje, visomis įmanomomis krytimis lakstė kibirkštys, savo intensyvumu nė mažumėlę nenusileisdamos šventiniams Vilniaus fejerverkams. Kiek laiko visa tai užtruko, kaip ir daug ko, kas tada dėjosi, dabar jau nebepamenu. Praėjus nežinia kiek laiko tarp visos tos makalynės pradėjau įžiūrėti kažkokį keistą, link manęs besiartinantį, mano smegenų žievei neatpažįstamą, ryškiai švytintį daiktą, o gal net ir padarą. Pragaras – dar spėjau pagalvoti ir nors nebuvau didelis davatka, tačiau šį kartą rankos pačios išsitiesė neatpažinto objekto pusėn, o aš, suklupęs ant kelių, siaubo apimtu balsu užgiedojau kažkur girdėtą šermenų giesmę:

 

– Sveika, Karaliene gailestingoji...

 

Staiga tapo nepaprastai ramu ir gera. Lengvas kaip pūkas skridau šviesiu koridoriumi. Nežinia, kiek būčiau dar skridęs ir kur nusileidęs, bet...

Atgavęs  sąmonę, supratau, kad ir šį kartą vėl  pasidarbavo Žaibas. Aš, paniręs iki pažastų, tįsojau dvokiančioje pelkėje. Rankos išskėstos į šalis ir šiek tiek pakeltos į viršų. Pirštai, o ypač nagai švytėjo taip, tarsi būtų aplieti pačiu gryniausiu fosforu. Netoliese suūbavo pelėda. Tada jau supratau, kad nors atsidūręs ir labai apgailėtinoje padėtyje , vis dėlto esu dar gyvas, ir randuosi ne kur kitur, bet čia,- žemėje. Bandžiau pajudinti rankas. Nė krust. Kojas jaučiau, bet taip, tarsi jos būtų ne mano, o kažkokie itin sunkūs protezai. Tiesa, per kelius jos lankstėsi visiškai patenkinamai. Išsikapstyti iš raisto šansų buvo nedaug. Viltis blėso, bet, - velnias savo vaiko bėdoje nepaliko.

Pirmas dalykas, kurį pastebėjau išsiropštęs iš pelkės, buvo tai, kad esu visiškai nuogas, o tai aiškiausiai  liudijo jog iš manęs šį katą pasityčiojo pats kamuolinis. Visas kūnas  aplipęs išpampusiomis dėlėmis, kurios  kažkodėl labai priminė nesaikingai išdažytais skruostais riedančias  senmergės ašaras. Tuomet pirmąkart nusišypsojau ir...

– Viešpatie, ką  padarei su mano  kojomis! – suklikau lyg beprotis.

Tikriausiai nuo itin didelio elektros išlydžio  seniai kirpti kojų nagai buvo susilydę į kanopas. Iš siaubo širdis pradėjo makaluoti taip, tarytum  kišenėn įkišta varlė. Vėl mėginau nuleisti išskėstas ir aukštyn pakeltas rankas. Nė velnio... Pervėrė baisus skausmas.  Pažastų plaukeliai (tikriausiai nuo patirtos elektros iškrovos) buvo tapę smailiais spygliais ir badėsi taip tarytum ten kas būtų įkišęs  visą laukinių erškėčių krūmą. Kaip atrodė  mano ševeliūra, galima tik spėlioti. Negana to kankino keletas labai rimtų egzistencinių klausimų.

– Kas Aš esu? Iš kur Aš? Ką daryti  toliau?

 Supratau, kad atsakymo neturiu nei į vieną iš jų. Amnezija? Tikrai! Bet kažko imtis reikėjo. Ir patraukiau ten, kur akys vedė kur nešė kojos, jei jas dar buvo  galima taip pavadinti. Kankino  troškulys. Pilvas vargonavo, nes jau nebeprisiminė, kada ką nors sukramtyto  savyje turėjęs. Laimei netoliese išvydau  gražuolę kriaušę, aplipusią geltonais, jau visiškai prinokusiais vaisiais. Puoliau prie jos tarsi prie mylimosios ir įsisiurbiau lūpomis, įsikirtau dantimis į pirmą pasitaikiusią, kaip man pasirodė, pačią gražiausią, bet...

Paaiškėjo, kad ten jau puotavo nemaža šeimyna širšių, kurios tokį mano įžūlumą bematant įvertino vienu gyliu į liežuvį ir trimis į dešinįjį antakį. Akis tuoj pat visiškai užgriuvo. Po penketo minučių paralyžiavo ir liežuvį. Ne kartą buvęs mano gelbėtoju dabar  jis tapo nepaslankiu, seilėtu, nutįsusiu per visą apatinę lūpą mėsgaliu, iš kurio naudos buvo nebent tiek, kad į palūpį negalėjo įkasti įkyrūs uodai. Štai toks – visiškai nuogas, apkibęs dėlėmis, vilkdamas kanopomis virtusias kojas, lyg nukryžiuotasis ar kaliausė išskėstomis rankomis, užtinusia dešine akimi ir nukarusiu iki peties liežuviu, pasipuošęs nenusakoma šukuosena –vargais negalais pasiekiau palaukę. Žmonės kasė bulves. Pirmasis mane pastebėjo arklys. Porą kartų garsiai suprunkštęs, atsistojo piestu, užpakalinėmis kojomis spyrė į vežimo vogą ir palikęs savo šeimininkus, zovada pasileido  gyvenvietės link. Pasinaudojęs suirute tyliai artinausi prie žmonių. Tikėjausi bent kokios pagalbos, tačiau pirmoji pastebėjusi mane moteris minutei tarsi suakmenėjo, o po to greitai persižegnojo ir sušukusi „Antikristas ateina“ pasileido per laukus. Paskui ją ir visi kiti. Taip spėriai bėgančių žmonių dar nebuvau matęs. Gyvenvietę jie pasiekė greičiau nei arklys. Ką bedarysi, ten pat nuklipytavau ir aš, tačiau dar nespėjau įkelti kaiman kojos, kai ne tik visos trobų durys, bet ir langinės buvo uždarytos, užrakintos arba kitokiu būdu uždamintos taip, kad ir uodas snapo neįkištų. Dabar jau aiškiausiai supratau, kad šitame keistame pasaulyje man vietos nebeliko. Ir nors iš akių ritosi didžiulės, karčios skausmo ašaros, leidau sau antrą kart plačiai nusišypsoti.

Pagarbiai Jonas Bartkus

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."