Dėl pakankamai objektyvių priežasčių negaliu Jums papasakoti, kaip gera buvo gyventi prie Gorbačiovo, Brežnevo, ar, blogiausiu atveju, Sniečkaus valdymo. Bet, kaip nieką kitą, puikiai galiu nusakyti savo sekmadienius.

O šis buvo neeilinis. Kaip šiandien atsimenu:
- Sveikas, nepyk, kad anksčiau negalėjau atsiliepti, bažnyčioje nevalia šnekėti. Sakė tokį puikų pamokslą, kad negalėjau atsiplėšti. Dabar, per lietų, einame į kapines, kur vyks partizanų minėjimas. Nekantrauju, ką, po metų pertraukos, vėl papasakos šie žmonės. Svarbiausius punktus užsirašysiu, kad galėčiau ir tau papasakoti. Labai nesielvartauk, kad negalėjai dalyvauti. Per vasarą dar spėsim pasilinksminti, prieš akis dar ilgai lauktos Rasos ir Žolinių mišios. O dabar turiu bėgti, sudiev.

Keistokai skamba? Būtent taip kai kurie žmonės įsivaizduoja "teisingą" jaunimą. Ir ne tik jaunimą. Jau vien šios kulto vietos lankymas žmogų stato kaip išsiauklėjusį, padorų ir dievobaimingą pilietį. Todėl nereikėtų stebėtis, kodėl Respublikos Prezidentas, svarbesnėmis progomis, nuolat taip "tūsinasi". Ir visai be sarkazmo. Dar 18 a. dauguma švietėjų, bandydami sukurti geriausią valstybės valdymo formą, nors ir neskatino religijos, turėjo sutikti, kad bedievybė valstybei gali būti kenksminga. Teigė, kad tik tikėjimas Dievu žmones verčia susilaikyti nuo nedorybių. Ir sunku tam nepritarti. Tačiau nenoriu plėstis į šiuos dalykus, o pažvelgti, kur mus privedė ši, kadaise kalaviju įvesta, dievybė.

 

Šiandien mūsų niūrioje valstybėlėje net 70% valstybinių švenčių vinis - bažnyčia. Sielą veriančios giesmės ir nepakartojami pamokslai. Švenčių, kur būtų galima atsipalaiduoti, lieka vis mažiau ir mažiau. Ne išimtis ir mūsų miestelis, kuriame vienas po kito nyksta pramoginiai renginiai. Po sunkių darbų sulaukę laisvesnės dienos, einame į bažnyčias atgailauti ir dar labiau "pasigruzinti". O priežasčių ten visada yra dėl ko. Net gerb. vyskupas J. Tunaitis, per gedulo ir vilties dieną, Vilniuje, savo kalboje sakė, kad taip "besilinksmindami" ir numirsime. Kad reikia švęsti tokius dalykus, nes visa tai praėjome ir nugalėjome visas negandas, o ne amžinai liūdėti. Bet Lietuvoje taip įprasta. Amerikonams nepriklausomybės diena - didžiausia šventė metuose; šaudomi fejerverkai, visi linksminasi. O mes nueinam į bažnyčią. Na, geriausiu atveju, dar pakoncertuoja žmonės, kaip nekeista, tie patys dainavę ir prieš 20 metų. Taip ir jautiesi.

Manau, mūsų tauta per daug konservatyvi ir užsidariusi savame kieme. Kartais tas užsidarymas dar dangstomas patriotizmu. Visus importinius valentinus ir helovynus mėgstame juodinti ir smerkti. Juk mums smagiau "savos" šventės - gedulingi minėjimai ir vėlinės. Argi ne taip?

Maršas

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."