Kartą yra pasakęs vienas jaunuolis, kadaise gyvenęs, toli toli, už jūrų vandenynų. Gal net kitoj planetoj. Ir, gavęs kulką į kaktą, iškeliavo pas visus šventuosius. Jei paklaustume nūdienos žiniasklaidos, galime neabejoti, kad budelis buvęs Kubiliaus, Paksiaus ar, mažų mažiausiai, Zuoko giminaitis. Tačiau neverta nardyti po apatinius baltinius, verčiau žvilgtelti į šiuos taikliai parinktus žodžius. O ar mums tikrai rūpi mūsų valstybė?
Jei paklaustume vyresnės kartos žmonių, dažnai galima išgirsti tikslų atsakymą, kiek kapeikų, prie ruso, kainavo vienas ar kitas produktas, koks buvo visuomenės užimtumas ir net kaip eilėse tuomet buvo maloniau stovėt. Galbūt ir nereikėtų stebėtis. Kaip pavyzdį galima prisiminti, kai antrojo pasaulinio karo metais frontas ritosi per Lietuvą į rytus, žmonės su džiaugsmu sutiko nacius, manydami, kad jie išvaduos iš rusų priespaudos. Rusą trumpam nuvijo, bet kai įsitikino, kad prie vokiečio ne ką geriau, dar labiau degė nepriklausomybės troškimu. Po ilgų pogrindinių, ir ne tik, kovų ją gavom. Bet pasirodo dabar ne tik negeriau, o kuo toliau, tuo blogiau. Ko lauksim dabar?
Rodos, susiformavo savotiškas lietuvių bruožas - laukti išganytojo. Pradžioj jais laikėme savus žmones, jais tikėjom. Dabar - dairomės toliau: išsirinkom V. Adamkų, paskui D. Grybauskaitę. Palankiau žiūrim į tuos, kurie čia buvę mažiau, lyg tikėdamiesi stebuklo, iš ten, kažkur aukščiau, kur Lietuvos nėra. O jei dar pakritikuoja esamą valdžią, tampa nelyg šventaisiais. Kiek nuo to pasikeičia mūsų gyvenimas matom, bet kažką kaltinti juk reikia.
Visuomenėje įprasta kaltinti politikus, neva vien jie veržiasi prie valstybės lovio pasipelnyti. Kuriamas savotiškas stereotipas, kad mokesčius renkama tik seimo kuiliams pašerti, o jų atlyginimų klausimas aukštinamas, kaip vienas svarbiausių valstybei klausimų. Rodos, net užmirštame, kad pagrindiniai to lovio srėbėjai esame mes patys. Dar keista, kad nekeliamas referendumas, kokia turėtų būti valstybės tarnautojo alga. Lietuviškas bruožas.
Atvirai pasakius, nežinau, kuris labiau lietuvis: valstietis sėdintis, kažkur bunkeryje ir rašantis eiles, meilei Lietuvos, ar karys, atstovaujantis tai pačiai Lietuvai Afganistane, "už taiką"; Sabas, metantis kamuolį į CASK krepšį, ar Savickas, tempiantis sunkvežimį, kažkur Amerikoje. Globalizacija paliečia visus, bet ar galima sakyti, kad nebemylime tėvynės?
Patriotizmas - žodis abstraktus, ne visi jį supranta vienodai. Bet faktas tas, kad be žmonių nebus ir valstybės. O ši valstybė, atrodo, juos praranda. Ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Vien girdime: JIE padarė tą, JIE nepadarė ano, JIE švaisto mūsų pinigus ir panašiai. Taikiniu tapo tie, su kuriais kadaise ėjome išvien, dėl vieno tikslo. Dabar jo, atrodo, nebėra, todėl pjaunamės tarpusavyje. Ar dar kada išgirsime lietuvius, sakančius "MES"?
