Sūnui buvo tik dveji metukai, kai nei iš šio, nei iš to, pasinaudojęs virvagaliu, rankas ant krūtinės susidėjo  tėvas. Neatsimena Jonukas to įvykio, neatsimena ir tėvo, tačiau, kiek ūgtelėjęs iš kaimynų nugirdo, kad tai gero, ramaus ir darbštaus žmogaus būta.. Našlė, jo motina, – persona visiškai kitokio kirpimo. Nei prie „tanciaus“, nei prie rožančiaus. Žiežula tikra. Nors nebuvo kokia paleistuvė ar girtuoklė, tačiau jei jau kas pastarajai neįtikdavo, o įtikdavo jai retai kas, tai taip išskalbdavo liežuviu, taip atidarydavo savo kakarinę, kad langai drebėdavo, o atlydžių metu, neatlaikę keliamo triukšmo decibelų gausos, varvekliai nuo stogų imdavę kristi. Visi kaimynai jos lenkdavosi sakydami:

-    Apsaugok mus, Viešpatie, nuo kairio, žvairio, rudaplaukio ir tokios bobos.

Bjauri kaip rupūžė, pikta kaip kobra. Gal todėl ir kito vyro, nors ir labai norėjo, negavo. Visi aplinkiniai vyriškos giminės  atstovai, vos užsiminus apie Jonuko mamą kaip galimą kandidatę į žmonas, žegnotis, lyg piktą dvasią išvydę, imdavo. Ėjo kalbos, kad jei ne ji, tai Jonuko tėvas ir po šiai dienai anekdotus pasakojęs būtų. Mat, geras „štukorius“ buvęs. Degė, ir dar kaip degė moteriškei anas galas, tačiau norinčių jai pagelbėti „gaisrininkų“ aplinkiniuose rajonuose taip ir neatsirado. Ir viso to priežastis, jos nuomone, Jonukas. Jei nebūtų to benkarto, (taip našlė neretai viešumoje, o mintyse visuomet vadindavo savo sūnų) gyventų ji dabar kaip tikra karalienė. Jonukui dėl tokių motinos išmetinėjimų gyvenimas buvo kartus tarsi tulžis, o tarpais ir visai nepakenčiamas. Būdavo valandų, kuomet norėdavo pasekti Tėvo pavyzdžiu ir...

Bet ką padarysi. Ne veltui žmonės sako, kad ir šuo kariamas pripranta. Ir taip iki pat mirties patalo močia engė, ujo, stumdė ir žemino savo sūnų kaip tik išmanydama. Pavertė vyruką tikra mazgote, liurbiu, bevaliu ir paklusniu jos valios vykdytoju, užguitu iki tokio laipsnio, kad pasipriešinti močios elgesiui ir patyčioms jam net mintis nekilo. Plušo vaikinas kaip ujamas šuo nuo aušros iki saulutės pasislėpimo už horizonto, o neretai ir iki pat išnaktų. Juk rūpinosi visu nemenku šeimos ūkiu, už visa tai tik motinos prakeiksmų susilaukdamas. Niekados taip ir neišgirdo švelnaus motiniško žodžio, nepatyrė motiniškos meilės ar bent krislelio užuojautos. Niekados nebuvo klausiama jo nuomonės, nė karo net nebandė jo išklausyti, nuoširdžiai pasikalbėti. Tad ir bijojo sūnus jos paniškai. Turbūt labiau nei velnias kryžiaus. Pildė kiekvieną, nors ir pačią kvailiausią, jos užgaidą. Tik tokie ryšiai ir tesiejo šeimą. Net tada, kai senoji, pagaliau užklupta kažkokios pasiutusios ligos (į medikus ji niekada nesikreipė ir to daryti neleido net sūnui), susiruošė atiduoti velniui dūšią, jos patyčios ne tik kad nesiliovė, bet pasidarė dar despotiškesnės. Jonukui tuomet buvo jau per dvidešimt. Nelaimės, o gal ir laimės nuojauta į šiuos namus pasibeldė rudenį, o pavasariop jau buvo aišku, kad šviežių bulvių senoji nesulauks. Palaipsniui seko paskutinės jos gyvenimo dienos, valandos, o gal ir minutės. Giltinė stovėjo kažkur čia pat. Gal net prieangyje. Gyvybė vos vos ruseno. Dažnai atrodydavo, kad viskas tuoj pasibaigs, tačiau ji vėl kažkaip atsigaudavo, o tada, įgavusi šiek tiek daugiau jėgų, sunkiai apversdama liežuvį, kažkur iš gilumos užkriokdavo:

-    Jonai, liurbi, kiek galiu sakyti, greičiau įleisk katę.

O po minutės kitos jau reikalaudavo tą katę išleisti. Ir taip dešimtis kartų per dieną Jonas, išbėgęs laukan, šaukdavo: „kac, kac, kac“, o po to jau vydavo laukan: „škac, škac, škac“. Kvailiausiai buvo tai, kad jie niekados savo katės net ir neturėjo.

Pagaliau atėjo metas, kuomet motina įtartinai nurimo. Kairiąją ranką pasikišo po galva, o dešiniąją, iš kurios pirštų buvo susiformavusi špyga, pasidėjo ant krūtinės. Kvėpavimas pasidarė ramus ir lygus. Atrodė, kad ji pagaliau užmigo, tačiau, praėjus kelioms minutėms, motinos kvėpavimas ėmė retėti. Jonui tai buvo ženklas, kad dabar pats laikas atsinešti senai tam reikalui paruoštą grabnyčią. Darėsi vis aiškiau, kad jos gali prireikti kiekvieną akimirką, tačiau kvėpavimas vėl išsilygino, tad žvakės pastatyti mirštančiosios galvūgalyje sūnus vis nesiryžo.  Po kurio laiko priepuolis pasikartojo. Šį kartą viskas vyko kiek kitaip. Motina, sunkiai gargaliuodama, vargais negalais įkvėpė oro, o iškvėpė jį tik po minutės ar net dviejų. Miršta, nusprendė Jonas ir pagaliau ryžosi pastatyti žvakę. Drebančiais pirštais sugrabaliojęs degtuką, persisvėrė per motinos kūną ir jau norėjo įžibti degtuką, kaip staiga tarsi žnyplėmis jo kaklą suspaudė šalti motinos pirštai. Taip ir susmuko Jonas tarsi sena lepšė. Čia pat, tiesiai ant merdinčios motinos kūno. Neaišku, kiek laiko praėjo, kol jis atsitokėjo, bet, kai tik tai įvyko, vėl išgirdo motinos riaumojimą:

-    Žioply, ko čia drybsai? Padėk greičiau mano degtukus. Ar neliepiau Tau įleisti katės?

Jonas atsistojo, tačiau nuo patirto siaubo vos laikėsi ant kojų. Persižegnojo ir pažvelgė į ką tik buvusią numirėlę, kuri, jau atsisėdusi, paniekinamai, tarsi prakeikdama, piktai stebeilijo į jį. Buvo aišku, kad senoji anapilin dar nesiruošia.

-    Sukis, po velnių. Ir pašerti neužmiršk. Negi kurčias? Ar negirdi, kaip alkanas gyvulėlis prie durų verkia? Žioply Tu neraliuotas, nagi, marš, - kriokė senė.

Eilinį kartą išbėgo vaikinukas šaukti neegzistuojančios katės, kuriai net pieno dubenėlin įpylė, lašinių pasmulkino. Ir darė visa tai taip garsiai, kad motina, gulinti už perdaro sienos, girdėtų. Užtruko tai vos keletą minučių, o jau tada Jonas, kaip buvo nuo mažens įpratintas, grįžo prie motinos raportuoti apie užduoties įvykdymą.

-    Padariau ką liepei, motušėle.

Bet ši tylėjo. Pakėlė akis į motiną nuo šoko dar neatsigavęs sūnus ir mato – ji jau vėl guli. Žvakė nedega, veidas keistokai perkreiptas, burna prasižiojusi, atrodo bemat užknarks. „Užmigo, ponui Dievui dėkui“ - manė sau ir jau ruošėsi eiti tvartan liuobtis, kai staiga, tarsi Pensilvanijos velniai klykdamos, iš po motinos lovos, iš po patalynės ir iš visų kambario kampų tiesiog jam ant galvos puolė tuzinas juodų kaip anglis kačių. Instinktyviai, mosuodamas rankomis dar bandė nuo jų gintis, bet veltui. Ir tik tada, kai sąmonė pakuždėjo, jog tokiu atveju derėtų persižegnoti, Jonas tuoj pat tai ir padarė. Katės tarsi nuplikytos pro praviras motinos kambario duris nėrė virtuvėn. Ir staiga viskas nutilo. Kaip nusigando tada Jonas, sunku ir apsakyti. Iš baimės nesuvokdamas, kas vyksta, jis vis dėlto puolė virtuvėn, norėdamas kates vyti laukan, tačiau didžiai jo nuostabai paaiškėjo, kad virtuvėje jų nėra. Dar keisčiau buvo tai, kad ne tik lauko durys, bet ir visi langai buvo uždaryti. Kaip velniai žino iš kur jos buvo atsiradę, taip velniai žino kur ir kokiu būdu paslaptingai dingo. „Kažkas čia ne taip“ – pamanė sau Jonas ir puolė žiūrėti motinos. Deja, pastaroji jau buvo mirusi. Burna sučiaupta, tik akys, kažkokios klaikios, tarsi nenorinčios susitaikyti su likimu ir atsiduoti nebūčiai, vis dar buvo atmerktos. Nors ir drebėdamas iš baimės, vienoje rankoje laikydamas iš kažkur atsiradusį rožančių., kitoje degtukus, Jonas jau antrąkart per pastarąjį pusvalandį bandė uždegti grabnyčią. Šį kartą sėkmingai. Po to, pasikuitęs piniginėje, surado porą sunkesnių monetų ir jomis, idant karste neatsimerktų, užspaudė motinos akis. Tuomet atsiklaupė ir, dėkodamas Viešpačiui, kad pagaliau viskas pasibaigė, pradėjo karštai melstis.  Staiga ką tik buvusį ramų motinos veidą iškreipė keista, nenusakomai pagiežinga grimasa. Už lango vėl pasigirdo kačių klyksmas...

 Pagarbiai Jonas Bartkus

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."