Naršau internete ir stebiuosi – beveik kiekviename laisvalaikio ar pramogų tinklalapyje randu kažką „blondiniško“. Susidomiu. Paieškos laukelyje įrašiusi žodį blondinė (blond), gaunu visą puokštę nuorodų: anekdotai apie blondines, blondinės už vairo, testas blondinėms, blondinių ledai, netgi blondinių sala! O kur dar straipsniai, kuriuose blondinių intelektu stipriai abejojama... Kodėl blondinės, o ne raudonplaukės ar brunetės? Pastarosios dažniausiai minimos kaip priešingas „reiškinys“ blondinėms, be jokių dviprasmiškų ar šypseną keliančių užuominų. Taigi, susimąstau – kuo gi tos blondinės kitokios? Ar plaukų spalva lemia daugiau nei tik išvaizdą?

Visuomenėje gyvuoja stereotipas, jog blondinės – kvailutės, naivios, „tuštutės“. Manau, visiems ne kartą teko girdėti pasakymą (o gal diagnozę?) – blondinė... Neretai šią frazę lydi atlaidus šypsnys ar ironijos gaidelė. Tokiu atveju kalbama ne tiek apie plaukų spalvą, kiek apie moters poelgius, būdą, savybes, intelektą. Kodėl visa tai įvardinama „blondiniškumu“? Argi gražių plaukų savininkės pasmerktos visais laikais kelti šypsenas? Ne. Interneto platybėse pavyko rasti, jog XVIII a. Paryžiuje gyveno šviesiaplaukė moteris Rosalie Duthe, kuri labai ilgai mąstydavo prieš atsakydama į klausimus. Štai todėl ir dabar ne itin protingais pasisakymais ar elgesiu pasižyminti moteris (tiesa, nepriklausomai nuo plaukų spalvos) neretai susilaukia komplimento „blondinė“. O kaipgi dėl tikrųjų šviesiaplaukių?

 
Išankstinį nusistatymą griauna aukštus postus įvairiose srityse užimančios blondinės. Apsižvalgykime. Kiek daug garsių, talentingų, žymių šviesiaplaukių moterų! Sportininkės, mokslininkės, gydytojos, teisininkės ir daugybė kitų sėkmingai karjeras pasiekusių ir laimingai gyvenančių moterų (natūraliai arba ne) yra būtent šios plaukų spalvos. Netgi Lietuvos prezidentė – blondinė. Taigi, ne plaukų spalva, o gyvenimo patirtis, išsilavinimas, supanti aplinka ir kitos ypatybės turi įtakos mąstymui. Jei plaukų spalva niekuo dėta, kodėl šis mitas toks gajus?

Bene garsiausia šviesiaplaukė buvo Marilyn Monroe. Rūpestingai sukurtas ir puoselėtas naivios, gal net kiek kvailokos, blondinės įvaizdis buvo pradžia visam blondinių kultui. Ši moterėlė ne vienam vyrukui apsuko galvą ir į šou pasaulio istoriją įėjo kaip viena geidžiamiausių praėjusio šimtmečio moterų. Kai kurios moterys šiuo metu apsiriboja vien tokio įvaizdžio puoselėjimu, pamiršdamos vidinius, dvasinius, intelekto tobulinimo klausimus, ir taip tampa „tuštutėmis“, kurios dažniausiai ir tapatinamos su blondiniškumu. Ech, kiek tokių šiandieninių monroe galima sutikti miesto gatvėse!

Linksmas istorijas ir anekdotus apie šviesiaplaukes itin mėgsta vyrai. Manau, kartais tai prilygsta savigynai – kritikuodami tam tikrus poelgius, tarsi viešai pareiškia: jau aš taip tikrai nepasielgčiau! Taip pat dažnai tenka girdėti komentuojant merginų vairavimo įgūdžius ar technikos srities žinias. Oho kokios diskusijos užverda! Tačiau dažnai pamirštama paminėti, jog daugiau nei pusę avarijų sukelia vyrai, o kai kurie iš jų – vairuoja kur kas blogiau. Žinoma, technika nėra stiprioji moterų pusė, tačiau juk vyrų nevadiname „blondinais“, jei jų žinios kulinarijos ar liaudies medicinos srityse toli gražu nespindi. Tad ar pagrįstai „blondinių“ etiketė klijuojama tik moterims? Juk ir vyrai kartais pasielgia ne itin sumaniai.

Pažvelkime iš kitos pusės. Tas lengvas „blondiniškumas“ kartais būdingas kiekvienai iš mūsų. Ir kaip gera iškrėtus kokią nors kvailystę nekaltai sumirksėti akutėmis ir pasiteisinti: „ups... blondinė...“

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."