Balandžio 15 d. Žemės ūkio rūmuose surengtas bendras Rūmų prezidiumo ir Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdis dėl žemdirbių savivaldos reformavimo.
Į ranką, kuri maitina, nekandama
Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų susitikimas - tai galimybė abiems pusėms tieisogiai apsikeisti informacija. Žemdirbių atstovai išsakė savo poziciją, interesus ir lūkesčius, valdžios atstovai susipažino su tikrąja žemės ūkio situacija ir vadinamosiomis iniciatyvomis „iš apačios“.
Pagrindinis šio bendro posėdžio tikslas buvo kartu aptarti, kokiu keliu turėtų eiti žemdirbių savivalda Lietuvoje. Nes tai, kas yra šiuo metu, nebetenkina žemdirbių. Ar gali žemdirbių interesus aršiai atstovauti Žemės ūkio rūmai, jei jų finansavimą tiesiogiai sprendžia Žemės ūkio ministerija, o pastarąją koordinuoja vyriausybė? Nė vienas šuva nekanda į ranką, kuri jį maitina, todėl dabartinis Žemės ūkio rūmų atstovavimas yra savotiškas akių dūmimas žemdirbiams. Savivalda turi būti finansiškai nepriklausoma nuo valdžios struktūrų. Tokiu atveju patiems ūkininkams tektų išlaikyti tokią instanciją. Prekybininkų ir perdirbėjų dominuojanti galia rinkoje iškraipė situaciją - žemdirbys įvarytas į kampą. Valdžia nepajėgi apginti ūkininkų interesų. Reikalinga pilietiška iniciatyva, palaikoma žemdirbių savivaldos.
Valdžios motyvus dėl Žemės ūkio rūmų atsikratymo, nesunku nuspėti – t.y. išlaidų mažinimas gelbstint sunkiai surenkamą valstybės biudžetą. Gilėjanti ekonominė krizė gali tik pagreitinti žemdirbių savivaldos reformą.
Naujas savivaldos modelis
Rūmų pirmininkas B. Markauskas pristatė žemdirbių savivaldos reformos projektą. Pirmininkas akcentavo, kad reforma būtinai turi būti vykdoma iš karto trimis lygiagrečiais žingsniais: įvedamas privalomas savivaldos mokestis, kartu žemdirbių savivaldai – Rūmams – perduodama dalis valstybės funkcijų ir tuo pačiu metu tobulinama ir demokratizuojama žemdirbių savivaldos struktūra. Siūlomas reformos modelis parengtas remiantis europine praktika. Europos šalyse žemės ūkio politikos įgyvendinimo funkciją atlieka žemdirbių savivaldos institucijos. Kad reformos mo¬delį dar reiks tobulinti, užsiminė Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys Česlovas Tallat-Kelpša. Svarbiausia – pritarti reformai iš esmės. O kodėl mes tas funkcijas atliksime geriau? Ogi todėl, sakė prezidiumo narys, kad Lietuvos kaime be galo daug visuomeniniais pagrindais ir, svarbiausia, gerai dirbančių žmonių, be to, pageidavimai ateitų iš apačios – t.y. iš pačių kaimo žmonių. Rūmai būtų realiai arčiau kaimo žmogaus bei taptų tikrasis žemdirbių parlamentas. Ir privalomas mokestis, pasak jo, vienintelis būdas žemdirbių savivaldai tapti pajėgiai. Paradoksalu, komentavo žemdirbių savivaldos reorganizacijos būtinybę Rūmų vicepirmininkė Regina Sirusienė-Lamauskienė, kad Žemės ūkio rūmų, – o Rūmai tai ir yra žemdirbiai, jų organizacijos, jų balsas, – atstovai nuolat vyksta į daugelį valdžios institucijų posėdžių, kur svarstomi žemės ūkio politikos įgyvendinimo klausimai, tačiau visada vyksta tik su patariamojo, o ne sprendžiamojo balso teise.
Kalbomis bandoma žliūliuoti žemdirbius
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis patvirtino, kad ir jų netenkina dabartinė situacija. E.Pupinis pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerijos ir kitų valstybės institucijų lygiu darbas jau pradėtas, nagrinėjamos funkcijos, kurias būtų galima perduoti, ir paslaugos, kurios būtų perkamos viešo konkurso būdu. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas siūlė nedaryti skubotų sprendimų šioje srityje, jis ragino atlikti galiojančių ir rengiamų teisės aktų analizę, suderinti visus siūlymus bei pastabas su visuomeninėmis ir valstybinėmis institucijomis.
Modelį reikia greičiau baigti tobulinti ir pradėti realius žingsnius, o be Seimo Kaimo reikalų komiteto pritarimo nieko nepadarysime, sakė baigdamas posėdį Rūmų pirmininkas B. Markauskas. Posėdyje sutarta bendromis pastangomis siekti tinkamų sprendimų stiprinant žemdirbių savivaldą.
Su „pusplyte“ už kaimo senolį
„Labai jau plepūs tie kaimo žmonių atstovai ir jų vadovai, vien tik šnekos, šnekos...“,- pasakytų Smetonos laikų „gaspadorius“. Juokingai atrodo kalbos dėl ūkininkų pieno pardavimo tiesiogiai į prekybos tinklus, kada patys tinklai turi savo pieno perdirbimo įmones. Gal dėl to ir siūlo tik prekybinio ploto nuomą, tokiu būdu pastatydami vargšą ūkininką kaip masalą miesto bobutei privilioti, kuri anksčiau dėl savo turimų pajamų drįsdavo tik į turgelį ateiti, žiūrėk, ateis gal ir iš prekybos centro „cukierką“ nupirks. Arba, kalbos dėl žemdirbių pieno perdirbimo įmonės. Plepam, kad kalbėtume? Šiandien stambieji pieno perdir¬bėjai teišnaudoja pusę turimo gamybinio pajėgumo. Išeitų, kad Lietuvoje jau dabar pieno perdirbimo galių pakanka. Statyti dar vieną pieno perdirbimo įmonę vien dėl to kad nesugebam sugriauti monopolizacijos? Ar nereikėtų valdžios vyrams rasti kitų būdų „širšių“ lizdams išardyti?
Iš tiesų, kaimo žmogaus kantrybė neribota. Keista girdėti kaip postringauja didieji pieno perdirbėjai, jog pavienę karvę turintis valstietis neštų pieną supirkėjui iš vis už dyką, nes jų manymu, karvė kaimiečiui - kaip hobis, suprask, maždaug - kaip teatras miestiečiui. Tik ar supras šiandien aptukęs perdirbėjęs ir prekybininkas, kad tie keli mokami už pieną pajuokos „grašiai“ kaimo senoliui, drebančiom rankom, sunkiu prakaitu uždirbti? Ar suvoks valdžios vyrai, koks tai yra socialinis Stebuklas? Kada darbštus kaimietis tokiomis akiplėšiškomis sąlygomis ne tik „kapeika prie kapeikos“ prie vargingos pensijos deda, save maitina, o dar, žiūrėk, ir giminaitį, nesugebantį rasti darbo mieste, išlaiko.
Laikas parodė, kad valdžia suskumba išgirsti tik tuos, kurie moka veidrodinius langus „išmaišyti“. Tokiu atveju žemdirbiams gal ne savivaldos, ne kalbų, o kuo skubiau „pusplytės“ stvertis reikia?

Nelė Morozaitė iš Griškabūdžio

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."