| Kai aš mažas buvau |
 |
 |
|
Ar žinote, kas yra strugas? Lenkai sako, kad tai staliaus įrankis medienai obliuoti. Lietuviai sugalvojo kitokį jo pakaitalą. Tai didelis peilis lenktais galais medžiui nužievinti, jo galuose – rankenos. Įsižiūrėjęs į šį daiktą namiškiams paliepiau ir mane vadinti Strugu. Taip įsivardijęs net uždainavau:
Mano tėvas buvo stalius, Ne! ne! Nepagalvokit nieko blogo. „Dariau“ tik į vystyklus. Kai išsikapurnojau iš lopšio, pradėjau stačias po stalu vaikščioti.Kelnių dar nemūvėjau, bet širdim jaučiau, kad reikia tvarką daryti. Pamenu, ruošėmės pietauti. Tėvui besiplaunant rankas pasakiau: – Pasiimk pieštuką, padiktuosiu namų įstatus.
„Nemylėk kitų mamų, o tik mano. Nelankyk kaimynių be reikalo ir nemušk jų vaikučių, nes jie gali būti ir tavo. Niekada negerk tos bjauriai dvokiančios samanės. Geriau nusipirk saldainių, tik nekabink aukštai – pelės suės. Išeidamas iš namų palik bent vieną laikrodį, kad visuomet žinočiau valandas. Palik ir savo žaisliukų: žirkles, peilių, plaktukų, vinių, reples ir panašiai. Norėčiau ir su veidrodžiais pažaisti – pasižiūrėti, kiek ūgtelėjau.“
Dar bandžiau kažką sugalvoti, bet protingesnė mintis neatsirado. – Kol kas užteks, – pasakiau. – Tėvai, pieštuką ir raštą palik ant stalo. Patikrinsiu, ar gerai užrašei. O dabar man laikas pasivaikščioti. Išėjau į vidurį aslos ir garsiai pranešiau žinią:
Aš esu žmogus dar mažas, To kelio iki pievelės nedaug. Žolė žalia. Užaugusi. Ne visus kupstus sugebu peršokti. Padrykt, padrykt – ir jau lyg ir pasiklydau. Matau, kaimynų Jonas beateinąs į svečius.
Ėjo Jonas pas kaimyną Ieškoti patiekos, Sveikatėlei pataisyti Reikėjo arielkos. Aš per žolę o-pa! o-pa! Pas tėvužį bėgu, Bet ir tam vargšeliui sopa Galvą nuo arielkos.
– Tfu! – nusispjovė kaimynas. Kad tu užaugtum šita žole. Ė, nebus iš tavęs žmogaus, Strugai. Nebus. – Bus ar nebus, ateity pamatysim, kaimyne, – sakau jam ir apgailestauju, kad, deja, neturiu teisės Lietuvoje tvarką sukalti pagal savo supratimą. – O jei turėtum tokią teisę, kas tada? – O! tuomet, kaimyne, pirmiausia paauginčiau aukštesnę žolytę, kad ji būtų žalesnė ir manęs nesimatytų. Žinoma, keisčiau ir žolės rūšį – smilgas į vikšrį. Žolėdžiai mažiau tinginiautų ir žolės be reikalo negraužtų. Aš gi, slėpdamasis po aukštu kupstu, irgi smarkaučiau.
Dzingul, dzingul dzinguliukai
– Sakau, ė, kad tu užspringtum šita žole. Kad pats su ja pažaliuotum. Ė, nebus iš tavęs žmogaus, žieviagraužy. Nebus. Ir peržengęs per mane nuėjo ieškoti tėvo. – Sveikas, kietakakti! Žinai – šachta dega! Gal turi ant kokios rupūžės šlakelį užsipylęs? – Ant rupūžės, sakai, – padūko tėvas. – Manęs jau neišgydys nei gyvatės užpiltinė, o tu tyčiojiesi... Snarglius pievoj išpila aptikęs, nuo jo nepaslėpsi. Iškrato net tirščius. Gal tas mūsų Strugas lenkiško kraujo turi? – Ė, tai ... – Pažvairavo kaimynas, o tėvas pasikuitęs kampe visgi šio to rado... Patraukė abu po gurkšnelį ir nušvito Jonui akys. – Oi, kas bus? Meluoja Lietuva, meluoja visa! Bet kai burnelę padarai, kaipmat miela pasidaro... Ar tik nepasiklys žalioj žolėj ir Jonas? Žievgraužiui linksmai grojo laumžirgių orkestras, o jis svaigo iš laimės ir nė nepastebėjo, kad Jonas priešingon puėn nužirgliojo.
Einu, vis einu, Kur akys veda... Nosis manęs nepaveda, Užuodžiu kvapą mielą... Kvapą "Rupūžinės" – Cha cha, Jonai, – pašokęs surikau. – Lenkijon trauki, ar ką? Tvarkos ieškoti? O gal mėsytės užkandai? Strugas Kalba netaisyta. Redakcija neatsako už rubrikos "Rėžk iš peties" straipsnių turinį.
3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved." |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Taip pat skaitykite | |
Paieška
Klausimas
Klausimas - atsakymas
Dar skaitykite:
Reklama
Skelbimai
Orai Šakiuose
Paskutinės naujienos
Renginiai Šakiuose
Reklama
UAB "Daugtaškis" 2008-2010 Visos teisės saugomos