„Kaip gyveni?“ – dažnai išgirstame šį žmonių klausimą. Į jį atsakant nereikia išsipasakoti nei visos savo skaudžios tiesos, nei girtis lydinčia sėkme. Visi tenori išgirsti įprastinį atsakymą: „ačiū, gerai“. Iš tiesų, tai niekam ir nerūpi, ar tau tikrai viskas gerai. Niekas per daug ir nenori gilintis į tavo vargus ir rūpesčius – kiekvienam užtenka savų problemų. Tačiau žmonės, kurie dirba socialinį darbą, jau pagal savo pareigas privalo rūpintis, kad mums visiems, o ypač likimo ar ligos nuskriaustiesiems – neįgaliesiems ir juos prižiūrintiems - būtų lengviau ir paprasčiau gyventi.

Aš pati jau treti metai rūpinuosi ir prižiūriu savo neįgalius tėvus. Bet kuris iš jūsų nusijuokęs pasakys – tai tavo pareiga. Taip , tai – mano pareiga, bet ne tik iš pareigos aš vežioju tėvus pas gydytojus į Kauną , Vilnių ar Šakius . Taip, aš galiu sau leisti tai daryti darbo metu , nes aš pati planuojuosi savo darbo laiką. Tačiau kiekvienas dirbantis žmogus ir darbdavys turbūt mane supras – aš nebūčiau reikalinga nei vienam darbdaviui, kaip darbuotoja, nes man vis atsirastų tokių ar kitokių asmeninių problemų, nuo kurių nukentėtų mano tiesioginis darbas. Žmogus su asmeninėmis problemomis – nereikalingas  rinkos ekonomikos sąlygomis, o ypač šiuo ekonominio nuosmukio sąlygomis. Juk atleidžiami darbuotojai, kurie niekada neprašydavo jokių papildomų laisvadienių vaikui susirgus , ar artimųjų slaugai...

Tačiau nenoriu ir neturiu tikslo aš čia verkšlenti, ar prašyti užuojautos . Kiekvienas kuriasi savo gyvenimą pats . Kaip vienas mano geras pažįstamas sako – „užuojautos man nereikia, geriau padėkite man finansiškai“. Kaip aš suprantu, tą finansinę paramą turėtų suteikti ir garantuoti mūsų valstybė – SODRA ir savivaldybių Socialinių paslaugų ir paramos skyriai. Iš pradžių aš bandžiau oficialiai apsiforminti, kaip savo tėvų slaugytoja. Žinoma, visi į mane žiūrėjo išplėtę akis ir su panieka: „tavimi tavo tėvai pasirūpino ir padėjo tau baigti mokyklą, studijuoti ir gauti Vilniaus Universiteto diplomą, o tu nedėkingoji negali pasirūpinti savo tėvais“...

Man socialinės darbuotojos paaiškino, kad jeigu neįgalusis dar nėra visiškai ligos paguldytas ir gali nors kiek pats pajudėti, tuomet slauga ir už ją skiriami pinigai (apie tūkstantį litų) jiems ar jų slaugytojams nepriklauso, nebent tai būtų ligoniai su psichine negalia, neveiksnūs. Kadangi mano tėveliai, ačiū Dievui, dar sveiko proto, tik dėl kitų ligų turi didelius specialiuosius poreikius, slauga ir tie slaugos pinigai jiems nepriklauso. Gerai, mąstau sau, bent vaistus jie toms jų ligoms gydyti gaus nemokamai – Ligonių kasa jiems 100 % kompensuos vaistus. Tačiau Lietuvoje siaučiant taupymo cunamiams , už vaistus jau irgi tenka primokėti. Tai gi pasiėmusi receptų knygeles bėgu per visas vaistines, ieškodama, kas duos didesnę nuolaidą. Juk sutaupytas litas – uždirbtas litas.

Dar norisi paatvirauti, kaip aš kreipiausi į seniūniją ir rajono Socialinių reikalų ir pagalbos skyrių dėl to, kad tėvų butas būtų pritaikytas neįgaliųjų poreikiams – išimta sena vonia ir įdėtas dušas. Neprašiau tūkstančių – būtų užtekę, kad ateitų iš seniūnijos vyrai išimti tą seną vonią. Tačiau pagalbos aš iki šiol nesulaukiau – pinigų nėra. Mamai pernai pavasarį keitė klubo sąnarį, o tėtis dėl didžiulio antsvorio ir sąnarių vos juda, į vonią vos begali įsiropšti, parašiau aš jų vardu prašymą, kad gautų paramą būstui pritaikyti. Deja, tokiems reikalams nei rajone, nei seniūnijoje lėšų neatsirado, nes neįgaliųjų rajone yra labai daug , o lėšos - ribojamos . Prioritetas – neįgalūs vaikai. Aš pilnai su tuo sutinku, vaikai – mūsų ateitis, bet ką daryti tiems pagyvenusiems žmonėms, kurie tenori gyventi, kaip visi žmonės. Juk jie per savo gyvenimą jau sumokėjo valstybei tiek įvairių mokesčių, kad senatvėje jais turėtų pasirūpinti ta pati valstybė, kaip kad ir bet kurioje Europos Sąjungos šalyje tai yra daroma.

Tiesa, pernai vasarą atvežė socialinės darbuotojos dušo kėdę, tvirtinamą prie sienos. Aš bijau ją normaliai išpakuoti, nes bijau, kad negalėsim jos panaudoti - tėtės svorio ji tikrai neatlaikys, suluš  ar atsiplėš dėl perkrovos nuo sienos . Tai gi, reikia vežti atgal. Tik ar duos kas normalų, paprastą dušo suolelį, kad žmogus be baimės galėtų ant jo saugiai sėdėti. Iš kitos pusės galvoju, o kam tas dušo suolelis ar speciali kėdė, jei to dušo įrengti tėvams aš vis tiek viena be pagalbos negaliu...

Žinoma, būtų labai įdomu sužinoti, kur padedamos neįgaliesiems ir jų poreikiams skirtos lėšos. Viešumas ir skaidrumas  būtų tai, kas nuramintų mane, kad nesinervinčiau išgirdusi, kad socialinio būsto statybos  Šakiuose kvadratinio metro kaina viršija Vilniaus Antakalnio rajone statomo būsto kainas. Tada man nepakiltų cukrus kraujyje ir nereikėtų gerti nuo cukrinio diabeto vaistų...

Teisybės ieškotoja

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."