Kai kurie žmonės mėgsta sakyti, kad anksčiau taip blogai, kaip dabar, nebuvo niekad. Dėl to dažniausiai keikiame ir kaltiname savo valdžią. Dėl visų gyventojų blogybių, nesvarbu, ar tai pasaulinė krizė ar neužderėję ridikai, atpirkimo ožių ieškoma toje dėžutėje prie Neries kranto. O suradus vanojame taip stipriai ir iš visų pusių, kol patys susivokia savo, tiesiog įgimtoje blogio esybėje. Šiame trumpame pranešime neieškosime kaltų ir neskaičiuosime, kiek kažkas "ištratino" pinigų. Į šių dienų krizes ir negeroves siūlau pažiūrėti kiek kitu kampu. Ar tikrai mūsų žmonių kartai taip blogai?

Tikriausiai neverta kalbėti apie tai, kokie nesutarimai ir negandos tarp žmonių buvo priešistorėje, kai lakstė nuogi miškais ir vieni su kitais, praktiškai, nekariavo, nes paprasčiausiai nebuvo dėl ko. Tik vėliau atsiradus šiokiam tokiam turtui, atsirado ir neregėti jausmai: pavydas, neapykanta, noras turėti to, ko pats neturi. Bet ir tada susirėmimai buvo tik tarp pavienių žmonių ar šeimų. Nebuvo valdžios, todėl kaltinti galėjo tik dievus, kai gamta "neduodavo" jiems gėrybių.

Kaip žinia, pirmosios žmonijos civilizacijos įsikūrė tarpupyje tarp Tigro ir Eufrato, maždaug 4 tūkst. metų pr. Kr., šių dieniame Irake. O su civilizacijom, miestais prasidėjo ir didesni mūšiai. Tarp tarpupio genčių nuolat kildavo susirėmimai. Nuolat griaunami miestai ir žudomi gyventojai. Tokie dalykai buvo laikomi įprastu reiškiniu. Tuo metu puolimai būdavo itin žiaurūs. Vienas asirų karalių save aukštino: "Jo karius aš subadžiau, 4 kartus po 3600 žmonių; tiems, kurie liko gyvi, aš išdūriau akis, paėmiau į nelaisvę". Kitame įraše: "Likusius gyventojus aš užmušiau. Jų sukapotais kūnais aš pašėriau žvėris, kiaules, vilkus, maitvanagius, dangaus paukščius ir giliosios jūros žuvis". Tikriausiai nedaugeliui patiktų taip gyventi. Ką bekalbėti apie naujųjų laikų karus, gerokai pažengus technikai.

Bet ne vien karai buvo baisiausia žmonijos nelaimė. Anksčiau žmonės buvo daug labiau priklausomi nuo gamtos, žemdirbystės ir atėjus nepalankiam metui, kildavo didžiuliai badmečiai. Jie, kaip ir karai, kildavo visais laikais. Tik mums gamtos stichijos jau nebepridaro tiek daug žalos. Štai, peršokime į viduramžius. Įrašas iš Livonijos kronikų: "<...> 1315 m., šito magistro laikais, Livonijoje buvo toks brangymetis ir badas, kad alkani žmonės užmušinėjo savo vaikus, atkasinėjo iš kapų numirėlius, ėmė iš kartuvių pakaruoklius, virė juos ir valgė". Begales žmonių aukų viduramžiais nusinešė ir maras.

O kiek dar karų dėl religijos, rasės ar kitų, šių dienų žmogui, nesuprantamų priežasčių. Viso pasaulio žmonėms giliai įsirėžė pasauliniai karai, trėmimai, genocidai. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. VRM Šakių apskrities viršininko raštas policijos departamento direktoriui: "<...>pranešu, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13 rugsėjo 1941 m. Šakiuose - 890 asmenų, 16 rugsėjo 1941 m. Kudirkos Naumiestyje - 650 asmenų". Mažiau kaip prieš šimtmetį mūsų krašte dėjosi baisūs dalykai, kai kurie žmonės dar juos atsimena.

Galbūt šis įrašas ir panašus į užrašus ant rūkalų pakelių, vien kupinas brutalių pavyzdžių. Bet galbūt tikrai reikia užsirašyti ant kaktos ir vaikščioti, kad neužmirštume, kokie mes esame laimingi. Gyvename šiltnamio sąlygomis. It pomidorai nuolat laistomi ir tręšiami, vartomės saulėje. Esame laisvi. Karų, badmečių, trėmimų ir genocidų nebuvo jau daug metų, o dejuojame dėl niekų. Lyginant su praėjusiais laikais, įsivyravo teisingumas. Net šiandien daug šalių verčiasi daug liūdniau nei mes. Per paskutinius šimtmečius žengėme tokį didelį žingsnį, kad nauja karta nežino, kas yra negandos. Gyvename su tokiais patogumais ir taip, liaudiškai tariant, "išpindėję", kad kilus menkiausiam vėjeliui, rodos, pasaulis sugrius. Daugiau pozityvumo! Pabandykim vieni kitus pirmiau suprast, užuot kale prie kryžiaus. Naudojamės XXI a. žmogaus privilegijomis, tad ir mąstykim kaip XXI a. žmogus.

Maršas

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."