Šakiams 410 metukų sukako. Visai dar jaunas miestukas lyginant su didmiesčiais. Prisiskaičiau rajoninėje spaudoje kvietimų sudalyvauti ir sunerimau:

- Prastai su atvažiavimu, likęs tik su nurašytu senu vežimėliu, o naujojo Lietuvos meistrai neįveikia. Elektronika užsiožiavo, varikliai riaumoja, bet vos sukasi. Prisiėjo su savimi vežtis akumuliatorių įkroviklį, laidus ir gaivinti senąjį. Kraunant baterijas važinėtis negalima - čia ne troleibusas.
Guliu pakrūmės pavėsiukyje ir stebiu žmones. Daugumą dar pažįstu, tik jaunimo niekaip. Jaunoji karta greitai keičiasi,- pilni humoro, linksmybių.

Išsidėlioju aš savo knygutes, be reklamos, nedrąsiai ir stebiu - ar kas susidomės? - Stabtelėję dažnas, patyrinėja mane, šio to paklausinėja, o kai pasakau kainą... Rūškanu veidu tipena tolyn - dar svarstysią!

Suprantu, krizės laikotarpiu ne knygos rūpi, bet vienam draugui pasiūlau - padovanoti!!! Kaip nustebau, kai tas atrėžė:

- Knygoms neturiu laiko, o kai turiu jau neprimatau... Žinau, kad anksčiau knygas ėste ėsdavo. Net darbe, traktoriaus kabinoje turėdavo po keletą. Dabar žmogelis jau nedarbingas, gauna pašalpą už neįgalumą, bet stiklinėmis akimis kažko dairosi.

Artinasi pora tipelių, pamėlusioms nosimis. Susiūkia ir gestais susirodę šauna tiesiu taikymu į parduotuvę... Viskas aišku, jiems šventė.

Smagiai griežia muzikantai, nuotaika visiems pakili. Net aš - rimtuolis sukikenu, kai persirengėliai labai įtikinamai vaidina, neužgauliai vagiliauja, krečia šposus...

Štai atžygiuoja ankstesnioji trijulė, nes aš įsitaisęs prie pat parduotuvės. Manęs jau nemato... Pravadyrius, kaip batuotas katinas, žiūri tik į palaimingos parduotuvės duris ir ten pradingsta. Pradingsta ir iš šventės, nes pasiesartyje jų ganyklos...

Susimąsčiau, o juk švęsdavom festivalius nesigėdydami ir visi. Bufetas kas 10 metrų, o tarp jų kompanijų rateliai, susėdę ant žolės. Šnapso kokio nori ir kiek nori. Pavakare, kas antras jau nepastovi, atgal per snapą varva. Vyksta šokiai, ir atsistoją strapinėja - atsieit šoka, o paskiau vėl susmunka.

Taip būdavo Gelgaudiškyje. Atplaukdavo Nemunu Klaipėdiečiai, Kauniečiai, sugužėdavo Jurbarko rajonas. Orgijos su nakvyne tęsdavosi dvi paras. Tai buvo norma, organizuodavo pati aukščiausia valdžia. Girtų apdovanojimai už aukštus darbo pasiekimus ir atrakcionų netrūkdavo. Didžiausias lobis būdavo mums - vaikams. Jau nuo ankstaus sekmadienio ryto, pakildavome į darbą, nors kiek aptvarkyti parko aplinką. Butelius maišais vilkdavome priduoti į bufetus, ir nors mums nemokėdavo pardavėjai visą kainą, bet po 10 kap. gaudavome. Du metus, po festivalių, nusipirkau po kostiumą, vėliau paaugus jau buvo gėdingas dalykas rinkti butelius. Tai žeminantis darbas. Perbėgdavome šilus tik visiems išsiskirsčius ir laimikis jau menkas būdavo, bet rasdavome rūbų, laikrodžių, peiliukų ir kitko. Taigi, kaip pasikeitė švenčių samprata ir pačių dalyvių elgesys...

Vertėtų padiskutuoti, ką manote jūs apie šiuolaikines šventes?

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."