Pats kvailiausias žmogaus noras - įtikti visiems. Tik to niekada nebuvo ir nebus. Pasaulis taip surėdytas, kad turime ir draugų, ir priešų. Vienus gerbiame, su kitais kovojame.

Priešo saugomės iš priekio, o draugas puola iš užpakalio. Išvada: draugas visada pavojingesnis už priešą. Tik pabandyk susipykti ir įsitikinsi.

Visi Žemės žmonės yra klystantys, todėl ta teisingumo marmalynė virė ir virs. Svarbiausia įrodyti savo teisumą kitiems, o kai nepavyksta žodžiais - imamės darbų. Pradedame demonstruoti savo jėgą, tam panaudodami sukauptus turtus.

Kuo žmogus turtingesnis, tuo nesąžiningesnis, nes juk ne aitvarai turtus neša. Dažniausiai turtai “sukombinuojami” ir tada žmogus pradeda sirgti baisia liga – tvorų manija.
Tai labai pavojinga nepagydoma liga. Žmogus apsitveria aukštom tvorom, kampuose pastato po sargybinį su kalašnikovu, o naktimis vis krūpčioja, ar kas nesikėsina į jo tvorą, saugančią per vargus sukombinuotą turtą.

Geriausių žemių kąsneliai prie ežerų ir upių jau užimti tvoromanų, kurie anksčiau čia negyveno. Jie tvarkosi pagal kapitalistinius įstatymus ir aptverta nuosavybė jiems - šventas reikalas, nors patys jokiu šventuoju netiki. Netiki, beje, dėl labai paprastos priežasties – joks šventasis nėra nupaišytas ant jų “biblijos” (100 eurų kupiūros).

Šv. Evangelija aiškina:
- Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę nei turtuolis pateks į dangų.
Pastebėjau, kad turtuoliai pasimeldę persižegnoja ir pabučiuoja savo nykštį. Ką tai galėtų reikšti? Negi Dievulis šitaip jų nuodėmingas rankeles palaimina? O gal nelabasis?

Vilniuje religinės bendruomenės per teismus atsiiminėja savo turtus. Įdomu, kokiam Dievuliui jie meldžiasi ir į kokį dangų su savo milijonais ruošiasi?

Tarybiniais laikais buvo kiek kitaip: visos įstaigos, parduotuvės, net valgyklos ir buities tarnybos turėjo Skundų ir pageidavimų knygas. Žmonės rašydavo jose savo pageidavimus, o už keletą skundų darbuotojas galėdavo netekti darbo. Veiksminga buvo tokia drausminanti priemonė, bet laisvoje Lietuvoje jos neliko.
Manėme, kad jau pasiekėme tobulumo viršūnes, ir sugužėjome į bažnyčias, kad mus pašventintų.

Kai niekada nelankę bažnytėlės žmogiukai pamatė, kad ir jos išlaikymui reikia aukoti, tuoj pamiršo šventumą. Likome tik tie, kurie ir anksčiau tikėjome Dievuliu.

O jeigu ir dabar panašias knygeles įstaigose ir parduotuvėse pasikabintume, matomose vietose? Gal vis tik vadovai paskaitinėtų atsiliepimus apie jų pavaldinių darbą? O apie pačius vadovus?  Vargu ar pavaldiniai išdrįstų ką negero rašyti į viešai iškabintą knygą.

Bet išeitis yra. Juk nuo seno turime puikiausią anoniminių skundų knygą. Liaudyje ji vadinasi “Viena boba sakė…”

Vomas

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."