Pagrindinis šio renginio variklis – Vidmantas Mašanauskas, atsidavęs to meto istorijai žmogus, savo namuose įsirengęs muziejų. Mūsų redakcijai yra didelė garbė, nes V. Mašanauskas yra buvęs ir laikraščio „Draugas“ korespondentas. Jis teigia su „Draugu“ draugaujantis iki šiol.

Šventėje dalyvavo legendinis Lietuvos partizanas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Juozas Armonaitis ir kiti to meto liudininkai, galintys priblokšti savo pasakojimais net visko girdėjusį šiandieninį klausytoją.

Šventė prasidėjo mišiomis, kurias aukojo Lekėčių klebonas Gediminas Marcinkevičius. Paskui dalyviai ėjo prie paminklo, kur skambėjo svečių sveikinimai, Šaulių sąjungos narių saliutai. Vėliau buvo suorganizuota išvyka į partizanų Julijono Būtėno ir Petro Jurkšaičio žūties vietą. Buvęs partizanas J. Armonaitis, sulaukęs 86 metų, buvo vienas svarbiausių renginio svečių. Jis džiaugėsi, kad dar gali su visais bendrauti, prisiminti praeitį. J. Armonaitis gerbia visus, kurie nepamiršta partizanų. „Nenustokite mylėti Lietuvos!“- ragino jis.

Lietuvos kariuomenės rezervų karių asociacijos Kauno apskrities skyriaus vado pavaduotojas Gintautas Tamulaitis į klausimą, kas gali paskatinti jaunus žmones, kokiais tada buvo partizanai, eiti ginti Tėvynės, atsakė, jog auklėjimas ir meilė savo kraštui, motinai, nuo kurios Tėvynė ir prasideda. „Per tiek metų okupacijos mūsų mentalitetas buvo masiškai naikinamas. Pusę amžiaus vaikai buvo auklėjami visiškai kitaip, išnaikintas geriausias genofondas per trėmimus, žudymus. Dabar esam palaužti visiškai. Praėjo po Nepriklausomybės 20 metų. Tai iš tiesų labai nedaug: kol lietuviai atgaus dvasią, turi praeiti ne viena karta. Dabartinėje valdžioje visi paraudonavę, o jaunimas ir bėga į užsienį“,- kalbėjo „Draugo skaitytojams G. Tamulaitis.

Pakalbinome tų laikų liudininkę – Iloną Reginą Puskunigienę (mergautinė pavardė Stankevičiūtė). Tai buvusi partizanų ryšininkė. Ji pasakojo, kaip būdama dar visai jaunutė, 16 metų, buvo pagauta ir nuvežta į Šakius tardyti. Ją iškankino visą savaitę: „Buvau visa sutinusi, burnoj kąsnio neturėjusi, kai ėjau iš Šakių namų link. Manęs laukė 25 kilometrai priešaky. Nelabai suvokiau net link kur einu.“ Moteris pasakojo, kad žiaurūs kariškiai jai bedę su pirštu tiesiai į akį, mušę, kankinę. Tačiau mergaitė partizanų neišdavė. „Partizanai tikrai nežinojo, išduosiu, ar ne. Ką čia, galvoja, mergysčia, neatsilaikys kankinama. Bet aš žinojau, kad tikrai, tikrai neišduosiu, tegu mane gyvą palaidoja. Mano sesuo net žuvo už partizanus“,- pasakojo I. R. Puskunigienė. Ji prisiminė, kad pakeliui užsuko į sodybą, kur buvo maloniai priimta ir paglobota. „Dieve, aš neatsimenu, nei kurioj vietoj ji buvo, tokia buvau nukankinta, bet kad tuos žmones dabar gaučiau pamatyt, jiems padėkot... Esu neapsakomai dėkinga, kad žinočiau, kas buvo tie nuostabūs žmonės“, - su ašaromis akyse kalbėjo moteris.

Tačiau visi baisumai praeina... Linksmos vakaronės metu patirti siaubingi išgyvenimai buvo praeitis. Ir dėl to verta džiaugtis. Senoliai sustoję traukė karo dainas, kalbėjosi, juokavo. Kilo mintis, jog žmonės už šio stalo – seni, bet švytintys – yra ypatingi, tokie gimsta kartą per šimtus metų! Ir visi, kurie gali greta jų pabūti, turi didžiuotis. Dabartinėje visuomenėje, kur vyrauja prisitaikymas ir komforto vaikymasis, išlikę gyvi ir neišprotėję, išsaugoję meilę gyvenimui partizanai, tremtiniai yra tie brangakmeniai tarp pelenų, kurie šviečia ir puošia mūsų tautą.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."