Pyktis užvirė kai pamačiau stende parašytą sporto centro baseino statyboms skirtą sumą, septyni milijonai, jiems ką su smegenimis viskas tvarkoje? Manau labai šauniai ruošiasi "praplauti" pinigėlius į savo bankelius, tik gal jau bent akivaizdžiai to visiems nerodytų. Na jei tokios sumos skiriamos baseinui tai reikės reikalauti, kad mūsų Gulbinų gatvėje įruoštų vaikams žaidimų aikštelę. Aikštelė būtina tai bent vaikai turėtų laisvalaikiu ką veikti ir nereikėtų eiti į miestelio centrą kur dažniausiai sporto aikštelės būna užimtos kitų.

Žinot ką bent nejuokinkit su savo išūkiu "Kuriame Lietuvos ateitį", kitą kartą dėkite tokį šūkį "Mokome kaip "praplauti" pinigus". Gėda, kaip mes galime kurti ateitį? Ką, vogdami ir skriausdami kitus?

 

Septintą ryte ir aš praplėšiau akis. Raudonuoja bestijos, varvaliuoja nuo to kompo. Suklusau, kitame kambaryje Poviliukas irgi prasibudo:
- Sveikas begėdi Sekmadieni! Kaip aš jūsų nekenčiu, nors žmonėms poilsis, bet geriau jo nebūtų...
- Mama žino, kad niekas nedirba, tai ir baliavoja. Juk niekur nepaskambinsi ir nieko neprisišauksi - pagalbos!

Nustėrau. Įkišu pliką galvą į Poviliuko kambariuką, vis tikėdamasis, kad vaikis ne vienas.
- Poviliuk, ką čia mali iš ryto, vaikeli dar anksti, miegok.
- Rašau dienoraštį tėvuk, kaip ir tu. Tik aš garsiai diktuoju - man geriau taip.
- Gal nori, kad tavo dienoraštuką, į konkursą įdėčiau - Debesų svetainėje?

 

Mano mieloji drauge,

 

Labai dėkui už laišką ir siuntinį. Muilą išpardaviau, sakau parsivežiau iš Amerikos naują vaistą. Gydo beveik nuo visų baisių ligų, net ir nuo to kiauliško gripo. Reikia tuo muiliuku nosies galiuką, ausį ir kairės kojos kulną patrinti, tai mačija. Tu nepatikėsi, vos nesuplėšė manęs. Po šimtinę už gabaliuką gavau. Jeigu galėsi tu vėl tokio pat atsiųsk. Čia biznis geresnis negu ekstrasensų, na tų kur rankom makaluoja. Sakai, jeigu nemačys, o ma juos bala. O jei nemačija, tai gal ne tuo galu patrynei arba netikėjai. Aš jau kalta neliksiu, nebijok.

 

Man visiškai suvaikėti nepavyko, bet stengiausi prisiminti savo vaikystę. Tikrai pasisekė atkurti to meto galvoseną, kai buvau pasiutėlis – bamblys.

Rimtam pokalbiui pasikviečiau du anūkus, už atvirumą pažadėjau atlyginti. Anūkėlė Gabrielė užsidariusi savyje ir tik nepatikliai mąstė:
- Nieko nebus, tėvuk, savo paslaptis galiu išduoti nebent lėlėms,- kažkur į tolį žvelgdama murmėjo Gabrielė.
Sukalbamiausias buvo Poviliukas ir pateiktus klausimus išmąstydavo iki galo, vien todėl, kad su juo bendraučiau.

 

Sapnuoju baltus arklius, nors kiaulės pavidale (tiksliau prisiliuobęs) paskutinį kartą buvau dvidešimto amžiaus antroje pusėje.
Kauno klinikose baltosios karštligės ir pasiutligės nerado. Tyrė lazeriniu rentgenu.

Paėmęs iš banko ilgalaikę paskolą einu pas aiškiaregę.
-Vaikėze, kreipkis į mane X Lt,- pasakė jinai, baksnodama nosimi kiekvieną banknotą. Kaip trumparegė.
- Aiškiarege  X Lt, sapnuoju baltus arklius.
- Ar daug?
- Neskaičiavau.