Asta GVILDIENĖ

Vasario 11 dieną savo 40 – ąjį gimtadienį švenčia rytų kovos menų pradininkas Šakiuose, žinomas sportininkas, Lietuvos džiudžitso ir kobudo federacijos viceprezidentas, džiudžitso klubo „Ošimas“ įkūrėjas ir vadovas, kūno kultūros mokytojas, grupės „Harmonija ir sveikata“ vadovas, daugeliui pažįstamas kaip Reiki meistras – mokytojas Vytautas Smirnovas.

Nuotr. Jauniausi džiudžitso sportininkai dar nelabai supranta, kas yra meditacija, tačiau sėdi susikaupę, pasitempę, jaučiasi išskirtiniais ir pasakoja namuose apie patirtus išgyvenimus.

Šį kartą nekalbėsime apie Vytauto sportinius pasiekimus, darbą ar visuomeninę veiklą, nes norime sužinoti, kas paskatino jį domėtis netradiciniais rytų kovos menais, pažvelgti į savo vidų, ieškoti savęs savyje ir mokytis labai unikalaus Reiki gydymo meno.

„Mano pirmasis susipažinimas su dvasine praktika įvyko vaikystėje, kai, būdamas kokių devynerių metų, pamačiau per televiziją filmą apie medituojančius vienuolius, - pasakoja Vytautas. – Nesupratau, kodėl jie taip tyliai sėdi užsimerkę, tik savo viduje pajutau jų ramybę. Ir tik pats medituodamas po kiek laiko supratau, kad ta ramybė – tai proto nuraminimas dvasinės praktikos metu. Mes visi esame lyg bangos milžiniškame vandenyne, visi turim Dievo kibirkštėlę savyje, tik mums klaidingai atrodo, kad esam atskirti nuo bendros visumos.“

 
Kadangi vaikystėje ir paauglystėje Vytautas ilgai sirgo kvėpavimo takų ligomis ir buvo silpnos sveikatos, jam labai gailėjo kitų ligoniukų. Jis visada svajojo būti stipresnis, kad galėtų padėti kitiems. Nuo penkiolikos metų pradėjęs domėtis rytų kovos menais ir aktyviai sportuoti, žavėjosi rytų kovos menų technika,  sugebėjimu išlikti ramiu ir šaltakraujišku.

Kai pradėjo lankyti imtynių treniruotes pas pirmąjį savo mokytoją Feliksą Jankauską, o vėliau pas savo džiudžitso mokytoją Olegą Sitnikovą, su kuriuo ir dabar palaiko šiltus ir artimus ryšius, jis suprato, kad norint nugalėti priešininką, pirmiau reikia nuraminti savo protą, kad pasiektum vidinę kūno ir proto harmoniją.

Pasak Vytauto, pats gyvenimas jį vedė į dvasingumą, šalia atsirado bendraminčių, žmonių, kurie meditavo ir praktikavo jogą. Be to, jo šeimoje visi buvo labai tikintys, kartu sekmadieniais lankydavosi bažnyčioje, melsdavosi, giedodavo giesmes. „Ilgą laiką ramybės nedavė klausimas: kaip gali padėti kitiems, jei negali padėti sau? – atviravo Vytautas. – Taip priėjau prie dzen (Korėjos dzenbudizmo) praktikų: nusilenkimų, sėdėjimo, giedojimo, konganų, kurios per daugelį metų tapo mano gyvenimo būdu. Daug patirties pasisėmiau iš Korėjoje gyvenančio lietuvio vienuolio Bo Haeng Sunimo (Kęstučio Marčiulyno), kuris, atvykęs į Lietuvą, visuomet apsilanko ir Šakiuose. Taip atėjo ramybė. Ir vieną dieną aš supratau, kad meditacija jau ne tik sėdėjimas, bet ir valgymas, darbas, bet kuri kita mano veikla. Tai suvokimas, kad visada esu kiekvienoje gyvenimo akimirkoje, kad esu čia ir dabar.“

Artimieji stebėjosi Vytauto pasikeitimu, juk viskas, kas nauja, atrodo keistai. Pasak jo, kai kurie namiškiai, jo meditacijų metu žiūrėjo pro rakto skylutę ir šnabždėjosi tarpusavyje: „Dar sėdi... jau tiek laiko praėjo... o vis dar sėdi...“. Visi laukė, kas bus toliau. O toliau - tos meditacijos tęsiasi iki šios dienos. Kaip ir Reiki - gydymas rankomis, kurio mokėsi Kaune pas Reiki meistrą Gintautą Bačiauską, lankėsi garsaus Reiki pradininko Vakarų Europoje Frank Petter Arjava seminaruose.

„Kai po meditacijų pajutau vidinę ramybę ir padidėjusį veiklumą – supratau, kad einu teisingu keliu“, - pasakoja Vytautas, taip savo patirtimi pradėjęs dalytis su kitais žmonėmis, ieškančiais dvasios ramybės. Kai pats subrendo ir pajuto, kad gali padėti kitiems - džiudžitso klube „Ošimas“ įkūrė grupę „Harmonija ir sveikata“, kurioje lankosi ne tik norintys surasti ramybę ir išmokti įvairių dvasinių praktikų, bet ir sergantys, ieškantys pagalbos bei palaikymo įvairaus amžiaus žmonės.

Vytauto darbas taip pat susijęs su sportu ir su dvasine praktika. Jis ne tik džiudžitso treneris, bet ir Marijampolės profesinio rengimo centro, Kudirkos Naumiesčio skyriaus kūno kultūros mokytojas, čia sukūręs gerą sportinę bazę. Pasak Vytauto, mokiniai jo pamokose turi galimybę išbandyti savo jėgas net tik krepšinyje, stalo tenise, treniruoklių salėje, džiudžitso, bet ir mokosi  savigynos, kvėpavimo pratimų, taisyklingos mitybos bei meditavimo.

„Aišku, pamokos skiriasi nuo treniruočių, jaunimas mėgsta pasišaipyti. Mokytojas ar treneris – tai žmonės, į kuriuos žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Žiūrima, kaip jis elgiasi, kaip ir ką kalba. Labai svarbu pati žmogaus dvasia, - tvirtina Vytautas. - Mokytojas savo elgesiu turi rodyti pavyzdį. Nei vienas nesam be nuodėmės, tačiau labai svarbu suprasti savo klaidas, pajusti jas ir nekartoti. Mes visi turime išmokti būti geresniais žmonėmis, nes tai - svarbiausia.“

Už visapusišką palaikymą, supratimą ir nuoširdžią pagalbą vieni kitiems Vytautas labai dėkingas savo žmonai Mildai ir dukrai Ievutei, taip pat savo brangiai mamai, broliams, seserims, klubo ,,Ošimas“ bendraminčiams.

Paklaustas apie ateities planus ir svajones, Vytautas šypsosi. „Kai esi čia ir dabar – viskas vyksta savaime, nieko nereikia planuoti, - sako jis, vis tik prasitardamas, kad ateityje svajoja aplankyti šventas vietas, pagyventi vienuolynuose, pajusti jų dvasią. – Kai daugiau turi savyje, tai ir kitiems gali daugiau duoti.“

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."