Kartais atrodo, jog šviesa paliko šį pasaulį. Nežinai, nei kaip, nei kodėl. Atrodo, kad kiekvieną tavo kūno ląstelę apgaubia liūdesys ir nesuvokiamas skausmas. Atrodo, kad tuoj imsi rėkti, neištversi buvimo savimi. Atrodo, kad toji tamsa niekada nesibaigs. Ir svarbiausia, žinai, kad tik pats gali visą šią kančią nutraukti, bet nerandi jėgų. Visi kartais pasijuntame vieniši. Vieni - dažniau, kiti – rečiau. Kaskart, kai mus atstumia, palieka, įskaudina. Kartais esame iš tikrųjų vieni, o kartais vienatvės jausmas užplūsta būnant tarp žmonių, draugų, artimųjų. Ir taip dažnai nesinori to pripažinti ir matyti.

Bėgimas nuo vienatvės

Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime, nes kiti gyvena savuosius gyvenimus. Tokia realybė. Mokslininkai nustatė, kad vienatvė labiau sutrumpina gyvenimą nei rūkymas ar alkoholizmas. Kol kas neaišku, kodėl ji taip kenkia sveikatai, bet tyrimai parodė, kad vieniši žmonės dažniau  nesilaiko sveiko gyvenimo būdo: nereguliariai maitinasi, dažniausiai nepusryčiauja, daugiau rūko ir išgėrinėja, neturi emocinio stabilumo.

 
Nuo savęs nepabėgsi. Kad ir kaip kartais norėtųsi, negalime pabėgti nuo savo gyvenimo: įvykių, jausmų, išgyvenimų. Anksčiau ar vėliau teks prie to sugrįžti. Nerimas, baimė, liūdesys, vienatvė nėra malonūs, bet tai taip pat mūsų gyvenimo dalis.

Nors mūsų norai ir realybė prasilenkia, nenorėdami likti vieni,  savo gyvenimą užpildome įvairiausia veikla, daug ir intensyviai dirbame, mėginame nuraminti save pirkiniais, persivalgymais bei daugybe paviršutiniškų santykių – puolame ieškoti kitų žmonių. Deja, tokie santykiai negali būti gilūs ir atviri jau vien todėl, kad yra vejami baimės, nerimo ir bėgimo nuo savęs. O jei mes bėgame nuo savęs, tai dalies savęs nematome – nesame pilnos, harmoningos asmenybės. Ir kitiems galime duoti tik dalelę savęs – mainais į tai, kad jie pabus greta, ir mes nesijausime vieniši. Kitas žmogus tampa tarsi priemone, padedančia patenkinti mūsų poreikius – nesijausti vienišam. Deja, tai gelbsti tik laikinai. Esmė taip ir lieka nepaliesta, nematoma. Ir tai natūralu.

Vienatvės prasmė

Vienatvė - tai mūsų galimybė pažinti save. Tai kelias augimui, kelias į kitus žmones ir meilę. Kad ir kaip būtų keista, bet vienatvė ir meilė viena be kitos neįmanomos. Gilius ir nuoširdžius santykius, brandžią meilę – visa tai galime sukurti tik būdami nuoširdūs ir atviri patys sau – nebėgdami nuo savo tikrųjų išgyvenimų, priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra. Tada galime visa savo esybe džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, žavėtis… Tai – žmogiška, būdinga mums visiems. Jei atrandame ir priimame tai savyje - tuo pačiu atveriame duris gilesniam kitų žmonių supratimui. Galime suprasti, kodėl kitas yra piktas. Nes jam skauda, sunku, jaučiasi bejėgis ar vienišas. Ir mes jau žinome, kaip tai sunku ir kaip nelengva atvirai sau tai prisipažinti, kaip norėtųsi kartais to nematyti. Kai mes priimame savo vienatvę – surandame savo tikrąjį „aš” ir pradedame keistis. Tada vienatvė tampa ne atsiskyrimu nuo viso pasaulio, bet susivienijimu su juo, pripildydama mūsų gyvenimą džiaugsmo ir laimės.

Kai atrandame savyje vienatvę ir kitus tokius galime pamatyti – iš esmės tokius pat, kaip ir save. Taip gali gimti akimirkos, kada vienatvė įveikiama – pajuntamas tikras bendrumas su kitu žmogumi. Vėlgi paradoksas - įveikiama tai, kas atrodo neįveikiama. Būtent šios akimirkos mūsų gyvenimą padaro prasmingu ir gyvu. Motina Teresė yra pasakiusi, kad „vienišumas – tai meilės alkis.” O pradėti reikėtų nuo meilės sau. Tuomet ir vienuma padvelks ne vienišumu, o kūrybinga vienatve.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."