Sima BURKŠAITYTĖ

Birželio 7 dienos rytą savo namuose mirė Kriūkų sen., Pypliškių km. gyventojas Kęstutis Juodaitis (g. 1975 m.). Nuo tada įsiliepsnojo konfliktas tarp marčios ir anytos. Pastaroji atėjo į mūsų redakciją ir verkdama guodėsi tuo, ką patyrė.
 
Nuotr. Jolita Juodaitienė su dukromis savo tėvų namuose, kur dabar gyvena.

 

Marija Juodaitienė, prieš metus palaidojusi vyrą, kartu su sūnumi, turinčiu pirmojo lygio negalią dėl nutukimo, birželio 5 dieną važiavo pas gydytojus, nes jam skaudėjo dantį. Prieš važiuodamas namo, Kęstutis blogai pasijuto, medikai ėmėsi priemonių, tačiau būklė negerėjo. Kitądien moteris sūnaus nematė, o birželio 7 dienos rytą jos marti Jolita paskambino ir pranešė, kad Kęstučiui blogai. “Aš atbėgau ir radau jį mirštantį. Kūnas pradėjęs mėlynuoti, dūsta, man su ranka rodo į kaklą, kad viskas ten sutinę, negalėjo prakalbėti”,- pasakojo ašarodama moteris. Atskubėjusi greitoji jau niekuo negalėjo padėti.

Kaip teigia Šakių rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras Raimundas Vasiliauskas,  M. Juodaitienė ateina pas jį dažnai. Jai atrodo, kad nustatant mirties priežastį padaryta ne viskas, kas galėta.  M. Juodaitienė turi įvairiausių mirties versijų, kurių nėra kaip patikrinti. Ji nepatenkinta, kad sūnui nebuvo darytas skrodimas. Skrodimas, anot M. Juodaitienės marčios Jolitos Juodaitienės, buvo nedaromas dėl ligonio nutukimo, nes yra buvęs panašus atvejis, kai po to gydytojai negalėję susiūti.

Kaip teigė J. Juodaitienė, jos vyras jau kurį laiką negėrė jam būtinų vaistų, nes šeima neturėjo pinigų jiems įsigyti. Moteris, turinti tris dukras niekur nedirbo, jie pragyveno tik iš vyro gaunamos pašalpos.

 

Konfliktą savo kaltinimais kursto M. Juodaitienė, kuri nesutaria su marčia. Suprantama, kad po sūnaus mirties motina neranda ramybės, tačiau tiesos siūlas šioje istorijoje nėra lengvai atmezgamas, juolab, kad kiekvienas šios istorijos dalyvis akcentuoja vis kitus dalykus ir jiems pagrįsti pateikia papildomų faktų. R. Vasiliauskas teigė, tokia susikomplikavusi situacija jo nestebina: “Mano nuomone, čia yra ir šeimos bėda. Du jos asmenys yra žinomi policijai.”

M. Juodaitienė linkusi kaltinti marčią, kad ši, matydama, kaip sunku jos vyrui, neiškvietė pagalbos. Dėl to, kad niekas anksčiau nesikreipė į medikus, stebėjosi ir Janina Aštrauskienė, greitosios pagalbos darbuotoja, atvykusi gelbėti mirštančiojo.

M. Juodaitienė netekusi vilties rasti tiesą dėl sūnaus mirties, reikalauja dviejų dalykų: kad marčia nemuštų anūkių ir atgauti pinigus už kažkada sūnui pirktą mašiną, kuri dabar perėjo marčios nuosavybėn: “Jei norėsiu, tuos pinigus, kur gausiu pardavusi mašiną, anūkėms duosiu pati, bet iš savo rankų. Neleisiu, kad ji juos pragertų su meilužiais”,- pyko M. Juodaitienė. Marčia, paklausta, ką mano mašinos klausimu, atsakė: “Tegul įrodo!” Moteris jaučiasi įskaudinta, kad anyta dergia purvais jos asmeninį gyvenimą: “Kol vyras buvo gyvas – meilužių šimtai, tik kai mirė kažkodėl jie visi dingo”,- ironiškai replikuoja į anytos kaltinimus J. Juodatienė.

M. Juodaitienė pabrėžia, kad marti nesirūpina anūkėmis. Anot močiutės, jos utėlėtos, dažnai mušamos. Vieną kartą M. Juodaitienė pasakoja neištvėrusi ir paskambinusi I. Kolegienei, Kriūkų socialinei darbuotojai.  “Tada marčią ištikrino. Truputį bijojo kurį laiką”,- pasakojo moteris.

Anot M. Juodaitienės, marčia yra gegutė ir mergaičių pati neaugino. “Mergaitės beveik užaugo su jos tėvais. Ta kelias paras uliavoja, nežinia kada parsiras”,- žėrė kaltinimus M. Juodaitienė. 

Be to, ji pasakojo, jog Jolitos tėvų namuose girtuokliaujama ir tai mato mažametės mergaitės. Kam nors apie tai papasakojusios, mergaitės baudžiamos mamos. Močiutė mano, jog dėl šios priežasties jos apie tai bijo prasitarti. “Anksčiau, kai sūnus buvo gyvas, apgindavo mergaites. Dabar marčia mergaitėms pasakė, kad nuo šiol kam apginti nebus”, - verkė moteris pakliuvusi į bejėgišką būklę. “Norėjau duoti anūkėlėms braškių, bet ji neleido joms pas mane ateiti”,- pasakojo moteris, kuri jau buvo pas vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Bronę Valaitienę. Ši patvirtino, kad jei mergaitės nori matytis su močiute – turi tam teisę.

Išklausius vieną pusę, viskas ir atrodo vienaip. Tačiau ką teigia kiti? Marti Jolita viską neigia. Jos pusėn stoja ir Kriūkų socialinė darbuotoja I. Kolegienė. Ji buvo B. Valaitienės įgaliota patikrinti padėtį šiuose namuose.

Socialinė darbuotoja vadina M. Juodaitienės kaltinimus gryniausiu šmeižtu ir viską, ką ši pasakė apie marčią, neigia. Šeima nėra įtraukta į padidintos socialinės rizikos šeimų sąrašą, anksčiau ten problemų rasta nebuvo.

Beje, apie M. Juodaitienės polinkį kaltinti, konfliktišką charakterį mums pasakojo ne vienas. Gilinantis į šią istoriją dauguma teigė, kad problema yra M. Juodaitienės būde. Akivaizdu, kad moteris susipešusi  ne su vienu žmogumi. Jau seniai jos niekas nenori nei girdėti, nei klausyti. Aišku, gali būti, kad net ir tokias savybes turintis žmogus kartais gali būti teisus, todėl sunku nuspręsti, ar tai eilinė M. Juodaitienės ataka, ar yra jos kalbose ir tiesos grūdas.

I. Kolegienė teigia, jog J. Juodaitienės šeima tikrai tvarkinga: “Net norėdama nieko ten nemačiau”,- pasakojo ji. Keista, bet močiutės teiginio, jog buvo atvykusi į šeimą dėl Jolitos smurto prieš mergaites, socialinė darbuotoja nepatvirtino. “Vakar buvome pas mergaites. Viena buvo išvykusi, tačiau kitų galvose neradome utėlių. Jos tvarkingai aprengtos ir pamaitintos”,- pasakojo I. Kolegienė.

Ji atmeta absoliučiai visus kaltinimus ir teigia, kad seneliai tikrai nėra alkoholikai. Jie, kaip ir visi, išgeria per šventes, tačiau tai nėra nusikaltimas. “Mes turime lįsti į privatų gyvenimą, nors problemos nematome”,- nežino, ką daryti Kriūkų socialinė darbuotoja.

Nusprendėme nuvykti į Jolitos tėvų namus ir paprašėme jų iš anksto neįspėti. I. Kolegienė pažadėjo išpildyti mūsų prašymą.

Atvykome kartu su pačia Jolita ir I. Kolegiene. Įžengėme į idealiai sutvarkytus namus. Kadangi I. Kolegienė prižadėjo šeimynykščių neįspėti, nustebome tuo, ką išvydome. Tokia ideali tvarka būtų  gal tik vienuose namuose iš šimto. Jei ne ant lovos tvarkingai išdėlioti žaislai, sunku būtų patikėti, kad čia gyvena vaikai – jokios jiems būdingos daiktų sumaišties kambaryje. Sofa taip tvarkingai užtiesta, kad, atrodo, ant jos išvis nesėdėta.

Tiesa, namai seniai neremontuoti. Grindys, durys, langai, sienos, pati namelio išorė byloja, jog šeimininkai buičiai teišgali skirti kuklias lėšas. Tačiau mergaitės buvo išpuoštos, jos labai linksmos sukinėjosi apie mamą. “Ar gera mama?- paklausė Jolita jų. – Gera”,- atsakė abi mergaitės.

Apsilankymo metu nesutikome dviejų šeimos narių – vyriausiosios dukros Kęsgailės ir tėvuko, kuris, pasak Jolitos, dirbo lauke.

Paklausėme I. Kolegienės, kaip ji vertina faktą, kad trijų vaikų mama nedirba. Ši nelabai ką turėjo atsakyti. Pati Jolita teigė, kad ilgai negalėjo išdirbti nei viename darbe dėl to, kad reikėjo važinėti. Ji dirbo UAB “Samsone”, Lukšių sūrinėje, Kriūkų balduose, pas ūkininką Laukaitį.

Po viešnagės Jolitos tėvų namuose, nusprendėme užsukti pas M. Juodaitienę. Pakeliui sutikome dar kelis asmenis, įspėjusius apie jos konfliktišką charakterį. M. Juodaitienei pasakėme, kad jos kaltinimai nepasitvirtino. Moteris nusivylė ir supyko, pamačiusi, kad ja netikime. Atsisveikinome ir išvažiavome, bet netrukus sulaukėme skambučio. “Prašau, grįžkite. Noriu parodyti namus, kuriuose mirė mano sūnus.”

Nuvykome ten. “Pažiūrėkit, kur mirė mano vaikelis, kur jis gyveno su šeima,- M. Juodaitienė verkdama pirštu rodė į lovą, ant kurios mėtėsi sudriskusi, dvokianti šlapimu antklodė. – Čia jis gulėjo kasdien!..” Mes išvydome tikrų tikriausią landynę. Tarp pilkų, nešvarių, sienų, kambario centre stovėjo skurdi ligonio lova. Pasigirdo nepertraukiamas ir nevaldomas motinos verksmas.

Stovėjome nuščiuvę, M. Juodaitienė mūsų jau nematė. Nuėjusi į virtuvę ėmė daužyti butelius verkdama: “Tai jinai čia gėrė! Mano Kęstutis negėrė. Taip, kitas sūnus alkoholikas, bet šitas tikrai negėrė...”- rodydama pirštu į konteinerį, iš kurio griūte griuvo stipriųjų gėrimų buteliai verkė M. Juodaitienė.

Taip ir neišsiaiškinome šios painios istorijos vingių: prieš Tiesą likome akli kaip pirmagimiai kačiukai. O galbūt Tiesa yra tas mus apėmęs siaubas dėl sudaužytų žmonių likimų. Jį kiekvienas savo gyvenime yra bent kartą patyręs. Ir tuomet turbūt daugeliui kilo banalus, bet  sunkiai atsakomas klausimas: kas mus atveda į tokį klaidų gyvenimo kelią..? Galbūt atleidimas ir supratimas būtų pirmas žingsnis geresnio gyvenimo link.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."