Sima BURKŠAITYTĖ

Turbūt kiekviename miestelyje yra ši opi problema – nedrausmingi šunų šeimininkai. Jų augintiniai visokiais būdais – lojimu, kandžiojimu – kartkartėmis atkreipia žiniasklaidos dėmesį.

Nuotr. Geriausias žmogaus draugas ir pikčiausias dviratininkų priešas.

Jei vasaros vakarą norite pasivažinėti dviračiu po gimtąjį miestelį ar kaimelį – prireiks instrukcijos.

1. Sužinokite “karštuosius taškus”, kuriuose gyvena nedrausmingi šunų šeimininkai.
2. Šiuos taškus pasivažinėjimo metu aplenkite.
3. Vis dėlto, pamatę iš krūmų dideliu greičiu atskriejantį mažą, į kamuolinį žaibą panašų, gauruotą piktai lojantį padarą, nenustebkite. Tai geriausias žmogaus draugas – šuniukas, kuris “niekada nekanda”.
4. Nusipirkite gerą, labai gerą dviratį, kuris išvystytų didelį greitį. Galbūt spėsite pasprukti nuo į kojas kimbančio Sargio.
5. Dėl viso pikto, pasiraitokite savo brangiųjų treningų klešnes, nes po pasivažinėjimo, kitą dieną su jomis eisite tik šunims šėko pjauti.
6. Įsidėkite dešragalių, kad lojantiems šunėkams užkištumėte nasrus.
7. Prieš kelionę išgerkite raminamųjų.

Juokas juokais, bet čia juokai ir baigiasi. Kyla klausimas, kodėl išsirengus pasivaikščioti ar pasivažinėti reikia bijoti, kad neužpultų šuo? Būna namų, pro kuriuos tiesiog nemalonu praeiti. Ką daryti vaikams? Ar tai normalu?

Čia kalbama ne apie nedrausmingus šunis. Būti piktiems, meiliems, laisviems, bėgioti kur nori, loti – jų prigimtinė šuniška teisė. Bet žmonės irgi turi teises. Pavyzdžiui: būti nesukandžiotiems, neišgąsdintiems. Tuo, kad abi pusės išsaugotų savo teises, pirmiausiai turi pasirūpinti šuns šeimininkas.

Šunį reikia pririšti, vedžioti, laikyti 3 m nuo kaimyno tvoros, šerti, didesniam įrengti voljerą ir t.t. Atrodo, įgyvendinami uždaviniai. Bet, pasirodo, ne visiems. Tenka pripažinti, kad kai kurie žmonės su savo šunimis susitvarkyti nesugeba. Kad ir kaip tai neigtų. Ar toks asmuo turi teisę auginti gyvūną?

 Kas pasirūpins nedrausmingais šunų šeimininkais? Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba mano, kad dėl šios problemos reikėtų kreiptis į savivaldybės administraciją. Savivaldybė mus nukreipia į seniūniją, o seniūnija į policiją. O policija? Policija nukreipia atgal į seniūniją. Taip ir sukame ratus nuo vieno prie kito...

O tuo tarpu, kol aiškinuosi, kas sutramdys pašėlusius šunų šeimininkus, pati savo kailiu patiriu, kaip smagu sutikti voljero sienų nevaržomą vilkšunį! Kai vieną vakarą išėjau pasivaikščioti, iš vieno Tatarės gatvės namo netikėtai išbėgo vilkinis šuo, paskui jį mažas mišrūnas. Lodami jie artėjo manęs link (nėra ko vakarais ne savo gatvėmis vaikščioti!). Nepažinojau nei namo šeimininkų, nei jų šuns, bet aišku, kad šuniukas yra geras ir niekada nekanda. Tik iš kur tas baimės jausmas?! Žmonės sako: stovėk ir nejudėk, kai puola šuo. Baimės instinktas kužda: negi stovėsi ir nejudėsi, kai puola šuo? Žmonės sako: šuo užuodžia baimės kvapą – nebijok! (Absurdiškas patarimas.) Galvoje – minčių veltinis! Ką daryti???

Šuo, matyt, jau buvo pasisotinęs kitais praeiviais, todėl man nieko nedarė. Vis dar tramdydama nesutramdomą baimės jausmą nuėjau pas kaimynę ir paklausiau, ar dažnai vilkšunis būna palaidas? “Ištisai. Aš kiek kartų prašiau uždaryti, bet niekas neklauso. Tas šuo pas mane pridergia, nemalonu”,- pasakojo kaimynė. Ji teigė, kad su šeimininkais nenori pyktis, nelinki jiems nieko blogo, todėl į policiją nesikreipia.

Kitą rytą užsukau pas gyventoją, laikančią palaidus šunis. Mažasis šuo pririštas, didysis vilkšunis voljere. Gal tai, ką vakar patyriau, buvo košmariškas sapnas? Juolab, kad moteris kategoriškai neigė, jog mažasis šuo vakar buvo palaidas. “Jis agresyvus, aš jo niekad nelaikau palaido!”- tikino ji. Na ką, patikėjau... O kaip dėl antrojo šuns? Pasirodo, jis galėjo būti palaidas. Bet, anot moters, į gatvę jis niekada neina. (Man haliucinacijos? Kliedesiai? Išsitirti psichinę sveikatą? O gal žurnalistai mato tai, ko neregi kiti?)

 “Įprastai aš jį paleidžiu už tvarto, ten jis laksto ir gatvėje nebūna”,- toliau mane gąsdino  ji ir aš galutinai nusprendžiau užsirašyti pas gydytoją Starkauską.

Paklausiau, ar už tvarto nėra kitų žmonių daržų, į kuriuos gali ateiti mažų vaikų, laukuose nesigano  karvės, kurias ateina melžti žmonės? Moteris neturėjo ką atsakyti. Ji pripažino, kad palaidi šunys kelia grėsmę. “Žinoma, kad negerai. Keikiu ir keiksiu aš pati tuos palaidus šunis! Mes labai retai paleidžiam. Jis savo reikalus atlieka ir vėl uždarom. O paleidžiam tai tik kokius tris kartus per dieną”,- aiškino šunų savininkė.

Pakalbintas Lukšių seniūnas Vidas Cikana teigė, kad dėl palaidų šunų seniūną trukdyti negražu, nes jis užsiėmęs kitais dalykais. Kiekvienas žino, kiek pastangų jis įdeda gražindamas Lukšius!..

  V. Cikana teigė, jog žmonės turėtų rašyti pareiškimus policijai. “Juk visi žino, kieno šunys laksto palaidi. Tai prašau, parašykit pareiškimą ir šis reikalas išsispręs. Galite atnešti į seniūniją, o iš ten jau pareiškimas pasieks ką reikia”,- nusileido V. Cikana.  Tuo tarpu policijos darbuotojai teigia, kad jie gali prisistatyti įvykus įvykiui, tačiau negali spręsti problemos šaknų, kas yra svarbu iš esmės. Tai jau seniūnijų reikalas.

Ar visur deramai suvokiama, kad tai bėda? Štai, rašiau straipsnį apie valkataujančių kačių problemą. Šakių seniūnas A. Jakas juokėsi, sako, Šakiuose kačių problemos nėra. Pasirodžius šiai minčiai, skambino nepatenkinti skaitytojai ir tikino, kad problema iki skausmo žinoma, ji opi, ji yra ir dar kartą yra.

O kaip dėl pareiškimo? Atsakymo ilgai neieškokim: kas norės pyktis su kaimynu? Bet tie, kurie nenori susipykti, tegul pamąsto: o kodėl tada tas kaimynas nori su jais pyktis ir neatsižvelgia į jų teises? Nesusipranta, kur yra leistino elgesio ribos? “Būkime ir draugiški, ir įstatymiški”,- apibendrino šią mintį V. Cikana.

Įstatymiški tai įstatymiški, bet neužkraukime visos atsakomybės žmogui. Lengva būti įstatymišku mieste, kur nebendrauji su kaimynais. Bet ką gali pasakyti pusseserės vyro seseriai savo kaimynei Danutei, kuri greta gyvena jau dešimt metų, su jos anūku į mokyklą eina tavo vaikas, susirgus ji atskuba suleisti vaistų, o vasarą duoda pomidorų?! Nesistebėkite, gerbiami seniūnai, kad žmonės nedrįsta. Jie nenori gadinti santykių! Šį reikalą gali ir turi sutvarkyti įgaliotos institucijos. Kada truks kantrybė ir tarsime, kad atsibodo kentėti šunų antpuolius ir klausytis apie sukandžiotus vaikus?

O dabar – paskutinis smūgis. Ar išsivedę pasivaikščioti savo šunį leidžiate jam pakelti koją prie savo kaimyno želdinuko? Jei taip, šis želdinukas, kuris kainavo gal dešimt, o gal ir kelis šimtus litų, jau daugiau nebeaugs. Ar esate pasirengęs atlyginti žmogui žalą?

Gretimame Jurbarko rajone viskas sprendžiama taip: UAB “Jurbarko komunalininkas” teikia šungaudžių paslaugą. Ten yra ir šunų prieglauda. Analogiškai, pas mus tuo turėtų rūpintis UAB “Paslaugos šakiečiams”? Kaip teigė įmonės direktorius Alvydas Meliūnas, UAB “Jurbarko komunalininkas” priklauso savivaldybei, o jų įmonė – privati, atliekanti tik atliekų vežimą. Kažkada jie turėjo tokias funkcijas, kaip ir Jurbarke, tačiau dabar jas perėmusios seniūnijos.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."