Jūratė KAIRAITIENĖ

Karvutė šeimoje būdavo maitintoja, skanus pienas, sviestas, sūris, grietinė. Deja, būdavo. Dabar karvutę verta auginti tik tada, jei darbšti šeimininkė gamina pieniškus skanėstus savo šeimai pamaitinti. Pieną parduoti į pieninę neverta!..,, Geriau jau po obelaite išlieti, tada ir darbo mažiau, ir obelaitę patręšiu“, - sako viena kaimo moteris. Kita pasakoja, jog nešanti pienuką į pieninę, nes gaila likusį laukan išpilti, nors už jį mažai temoka.

Nuotr. ,,Kodėl man už aukščiausios rūšies pieno litrą temoka tik 39 centus, ar verta parduoti pieną?“- klausia dvi karvutes auginanti Ramutė Striuogaitienė, gyvenanti Daukantiškių kaime.

Tiek ūkininkai, tiek ir tie kurie augina po vieną karvutę, pasakojo, jog jie parduoda aukščiausios rūšies pieną, labai stengiasi gerinti pieno kokybę. Lukšių pieninės supirkimo punkte, esančiame prie Gelgaudiškio seniūnijos, Daukantiškių kaime, tiems, kurie pristato pieno iki 100 litrų, mokama po 39 centus už litrą, kas pristato pieno daugiau kaip 100 litrų, už vieną litrą gauna 44 centus, jei daugiau kaip 200 litrų, už vieną litrą mokama po 46 centus, jei parduoda daugiau kaip 300 litrų, gauna po 48 centus. Gelgaudiškio stacionarinio punkto pieno supirkėja - kasininkė Reda Neverauskienė sakė, jog per parą superka apie 1 toną 700 litrų pieno. Viso pieno kokybė geriausia- aukščiausios rūšies. Deja, pieno kaina kiekvienam yra skirtinga. Pieno supirkimo kainos yra labai mažos. ,,Kodėl man už aukščiausios rūšies litrą pieno temoka tik 39 centus, ar verta tada parduoti pieną?“- klausė dvi karvutes auginanti Ramutė Striuogaitienė, kasryt atnešanti parduoti apie 20 litrų pieno. O Gražina Stankevičiūtė kas rytą vasarą ir žiemą atneša  daugiau kaip dešimt litrų pieno, eina toli, keliu per Ensgirio mišką, kartais lyjant lietui, spaudžiant šalčiui. Parduodama už litrą  aukščiausios rūšies pieno tegauna tuos varganus 39 centus. Per dvi savaites Gražina uždirba apie 80 litų. Moteris kito darbo neturi, tai jos ir vyro vienintelis uždarbis.  O štai Lukšiuose prie autobusų stotelės esančioje pieninės firminėje parduotuvėje vienas litras pieno kainuoja 1 litą 80 centų. Taigi žemdirbiui net  ketvirtadalio kainos nelieka!

Šioje parduotuvėje litras kefyro kainuoja 1 litą 80 centų, 500 gramų liesos varškės 4 litus 20 centų, riebi varškės - 5 litus, lietuviškas varškė ir šventinis senolių sūris po 14 litų, 200 gramų sviesto – 3 litus 40 centų, grietinės indelis- 2 litus, natūralios senolių grietinės indelis- 3 litus 30 centų. Juk didelis skirtumas akivaizdus!

Į minėtą Gelgaudiškio stacionarinį pieno supirkimo punktą, kuris priklauso Lukšių pieninei, pieną parduoda daugiau kaip trisdešimt žemdirbių, iš jų šeši ūkininkai. Ir ką gi daryti ūkininkams, kurie augina daugiau karvių? Juk ūkininkas augino karves, įsigijo jų daugiau, investavo, norėdamas parduoti pieną ir turėti verslą. ,,Tačiau dabar mes nieko neuždirbam, o dirbam sunkiai, kasdien nuo aušros iki sutemos, neturim nei vienos poilsio dienos. Karvutę juk reikia gerai prižiūrėti, laiku pamelžti, pašerti, o kartais ir susirgusią gydyti“,- kalbėjo ūkininkas Petras Dainius, gyvenantis netoli Gelgaudiškio, Elizavos kaime. Jis parduoda pieną į Gelgaudiškio stacionarinį punktą, kuris priklauso Lukšių pieninei, už  vieną litrą pieno gauna 44 centus, kasdien pristato apie 160-180 litrų. Šiuo metu ūkininkai Petras ir Marytė Dainiai melžia dešimt karvių. ,,Juk turėtų dvigubai daugiau mokėti. Vienai karvutei žiemai paruošti pašaro kainuoja apie 900 litų, o dar kur kitos išlaidos“,- pasakojo Petras Dainius. Jis sakė, jog nemato jokios ateities. Mielai parduotų karves ir nutrauktų šį verslą, nes uždirbti nieko neįmanoma. Tačiau dar metus laiko ūkininkai Marytė ir Petras Dainiai įsipareigoję vystyti šią veiklą, mat gavo paramą kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio fondo, pirko žemės ūkio techniką. Ūkininkai pirko pjaunamąją, grėblį, atsargines dalis žemės ūkio technikai. Už grėblį iš paramos fondo buvo skirta tik 3,5 tūkstančio litų, o perkant teko mokėti net 7 tūkstančius 80 litų, tad ėmė paskolą. ,,O kaip ją grąžinti, jeigu nieko neuždirbam?“- klausė ūkininkas. Minties modernizuoti tvartus atsisakė, nes pieno ūkis tapo bevertis. Anksčiau džiaugėsi įsigiję melžimo įrangą, įsirengę melžimo aikštelę, gavę paramą iš Europos Sąjungos pagal standartų laikymosi projektą. Dabar, kai nuo praeitos žiemos pradžios pradėjo kristi pieno supirkimo kainos, kai parduodamas pieninei pienas tapo bevertis, belieka tik laukti, kada bus galima nutraukti šį verslą. O juk augindami karves, didindami bandą, ūkininkai tikėjosi uždarbio. Petro ir Marytės Dainių šeima didelė, jų sūnus studentas, mokosi Žemės ūkio universitete. Šeimoje yra keturi globotiniai: Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio mokykloje mokosi berniukas, mergaitė dvyliktokė, dar  auga du berniukai aštuonerių ir dešimties metų, visi padeda tėvams dirbti ūkyje, visiems reikia dalintis uždarbiu. Pieno ūkis yra jų verslas, o uždarbio jokio. Nuosavos žemės Petras ir Marytė Dainiai teturi 8 hektarus, dar nuomoja 30 hektarų. Už ją taip pat reikia mokėti. Petras Dainius laukia, kada galės laikyti tik tiek gyvulių, kiek reikia šeimai išmaitinti, nes kam tiek dirbti, jei už darbą nieko nelieka. Tik gaila bus karvių, jos mielos, nes pačių išaugintos. Dainiai dar laiko avių, įvairiausių paukščių: kalakutų, ančių, vištų.

Kiti ūkininkai Violeta ir Raimondas Venskūnai irgi sako, jog pieno ūkis neturi ateities, belieka tik kantriai dirbti ir laukti geresnių laikų. Šie ūkininkai į Lukšių pieninės Gelgaudiškio stacionarinį punktą kasdien pristato 300 litrų aukščiausios rūšies pieno, už vieną litrą jiems mokama po 48 centus. Ūkininkai augina 12 karvių, dar trys telyčaitės greitai užaugs. Pieno ūkį jie įregistravo prieš penkerius metus, pirko žemės ūkio techniką. Karvutes žiemos metu laiko Daukantiškių fermose, nuomoja 27 hektarus žemės, kasmet vien už nuomą sumoka 5 tūkstančius litų. Violeta Venskūnienė pasakojo, jog pavyko grąžinti paskolas už žemės ūkio techniką tada, kai litras pieno kainavo 90 centų, o dabar nesiryžtų imti nors ir mažiausios paskolos, nes nieko neuždirba. Venskūnai galvojo, jog būtent pieno ūkis bus pagrindinis jų šeimos maitintojas, tačiau dabar tenka ieškoti papildomų pajamų. Raimondas Venskūnas dar dirba UAB ,, Šakių šilumos tinklai“ Gelgaudiškio katilinėje. Violetos Venskūnienės geriausia pagalbininkė vyriausia šešiolikos metų duktė Indrė, padeda ir trylikametis sūnus Karolis, du berniukai vienuolikametis Edmundas ir aštuonerių metų Mantas tvarkosi namuose. Šeima labai darbšti, stebina graži šių namų aplinka. Kada gi jie suspėja visus darbus nudirbti?

Lukšių pieninės Gelgaudiškio stacionarinis pieno supirkimo punktas yra įruoštas pas Ireną Stanislovaitienę, Daukantiškių kaime. Ūkininkė augina 12 Lietuvos juodmargių karvių, turi 13 hektarų nuosavos žemės, dar 13 hektarų nuomoja, 2004-2007 metais pagal nitratų direktyvos projektą ji gavo 22 tūkstančių paramą mėšlidės statybai, įsiruošė tvartus, pirko žemės ūkio techniką, atrodė, jog pieno ūkis taps geru verslu, tačiau dabar mano, jog rinkosi ne tą kryptį. Deja, ką nors keisti jau vėlu. Irena ir Algis Stanislovaičiai kasryt keliasi penktą valandą ir skuba pas karvutes, kai jas pamelžia, vyras dar skuba darban. Dažnai Irenai tenka melžti vienai, kartais padeda duktė, o kartais samdytas darbininkas. ,, Šiame darbe reikia aukoti sveikatą, sumanumą, daug dirbti ir šiuo metu, deja, nieko neuždirbti.“- sakė Irena Stanislovaitienė.

Ūkininkai nemato išeities. Kaip išgyventi iš pieno ūkio verslo, neaišku. Ūkininkas Petras Dainius tik su nostalgija prisimena tuos laikus, kai 1994 metais  kovojo, jog pieno perdirbimo pramonė būtų žemdirbių rankose, deja, nepavyko, kooperacijos įstatymas buvo pasirašytas. ,,Dabar ūkininkai parduoda pieną, su pieno perdirbėjais pasirašo sutartį, kurią sudaro tik pieno perdirbėjai, o ūkininkui belieka kantriai dirbti ir kentėti“- sako nusivylęs Petras Dainius. Visą praeitą savaitę ieškojau kokio nors paaiškinimo Lukšių pieninėje, kuri klesti, deja, gavau atsakymą, jog tik direktorius teikia informaciją, o rasti jo taip ir nepavyko, visada labai užsiėmęs. Gal todėl, jog nenori komentuoti esamos  situacijos.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."