Sima BURKŠAITYTĖ

Artėjant Vėlinėms ir Visiems Šventiesiems ruošiamės lankyti artimųjų kapus, perkame žvakutes, gėles. Tačiau Vėlinių proga prisimename ir į Lietuvą įsiveržusią Helovyno šventę. Prigijusi ar neprigijusi ji mūsų krašte? Apie Vėlines ir kitus dalykus kalbėjomės su mūsų rajono žmonėmis bei garsia Lietuvos etnologe Gražina Kadžyte.

Nuotr. Anot G. Kadžytės, už stiklinius žibintuvėlius daug gražesnės tikros žvakutės.

Didžiausia dovana

Kaip vertinti Lietuvoje pradėtą švęsti Helovyną, kuris tarsi kėsinasi nustelbti mūsų tradicines Vėlines? Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė, svarstydama, kur galėtų slypėti Helovyno patrauklumo paslaptis, iškėlė mintį, kad jis gali būti suvokiamas kaip tam tikra pasipriešinimo forma. „Yra žmonių, kurie turi perdėtą norą pasirodyti, Vėlines paverčia bėgimu per kapus, gėlių, žvakučių kultu ir per mažai susitelkia ties tikrąja šios šventės prasme. Matydami tai, galbūt kai kurie švenčia Helovyną tam, kad parodytų tam tikrą pasipriešinimą, pasiūlytų alternatyvą?“- svarstė gimnazijos direktorė.

Etnologė Gražina Kadžytė mano, jog blogai, kai Vėlinės virsta gyvųjų pasirodymu gyviesiems. Ją džiugina tradicija Vėlinių proga pabuvoti pas gimines. „Visi ne tik drauge nueina aplankyti artimųjų kapų, bet ir pasisvečiuoja, išgeria kavos. Iš tiesų juk mūsų protėviams gėlės nereikalingos. Jiems svarbu yra tai, kad jų palikuonys bendrautų, tebeieškotų ir tebelauktų vieni kitų. Ir tai didžiausia dovana, kurią galime jiems įteikti“,- tikino G. Kadžytė.

G. Kadžytė tikina, jog iš pradžių didelio susidomėjimo sulaukęs Helovynas Lietuvoje taip ir neprigijo. „Jau pernai pastebėjau, kad prekybininkai neakcentavo Helovyno atributikos, nebuvo daug reklamos, vadinasi, nėra ir paklausos. Šiemet Vilniuje taip pat beveik nematyti informacijos apie šią šventę, gal tik pora klubų organizuoja Helovyno vakarėlius. Nedaug Helovyno atgarsių buvo ir pernai metų spaudoje“,- kalbėjo etnologė.

Panašu, jog sostinėje Helovynas virsta atgyvena, tačiau Šakiai vis dar išsiilgę naujovių. Savaitgalį čia planuojami net du Helovyno vakarėliai. Šakiuose esančio prekybos centro „Maxima“ direktorė Laima Kazlauskienė sakė, jog labiausiai Helovyno atributika domisi mokyklinio amžiaus vaikai. Ji teigė nepastebėjusi, kad šių prekių paklausa mažėtų ar didėtų. „Kasmet kelias lentynas paskiriame Helovyno atributams, juos perka mokiniai. Į klausimą, kaip reikėtų vertinti Helovyno šventimą, atsakyti negalėčiau, nes niekada apie tai negalvojau. Gal ir verta jį švęsti, kodėl gi ne, tegul būna tos šventės“,- teigė L. Kazlauskienė.

Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorė teigė, kad niekada nėra šventusi Helovyno, nes nesupranta šios šventės prasmės. „Jei šventi, reikia žinoti dėl ko. Persirengimą per Užgavėnes aš suprantu. Man visos lietuvių kalendorinės šventės turi prasmę, o ši šventė – ne“,- kalbėjo direktorė. Ji teigė, jog vienais metais gimnazistai pasiūlė mokykloje švęsti Helovyną. „Mes nedraudėme, toks bandymas buvo. Tačiau šventė nepavyko ir po to karto daugiau niekas nesiūlė. Persirengėme, susirinkome, o kas toliau? Juk iš tiesų, ką veikti?“- klausė direktorė. Ji mano, jog pagrindinė auditorija, kuriai gali kilti noras švęsti Helovyną – vaikai ir paaugliai. „Kuo žmogui daugiau metų, tuo jis dažniau susiduria su mirtimi ir įvertina atminimą. Kuo metų mažiau, tuo ta mirtis atrodo toliau, tuo ji svetimesnė“,- teigė J. Mozūraitienė.

Helovynas ir Vėlines dvi skirtingos šventės. Lietuviai Helovyną švenčia panašiai kaip Užgavėnes, nors  jis, švenčiamas lapkričio 1 dienos išvakarėse, ir yra keltų Naujųjų metų sutikimas. Keltai tikėjo, jog tą dieną žemėje tarp gyvųjų vaikšto dvasios. Kad šios nepakenktų, reikėjo užsimaskuoti, todėl žmonės stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas.

Lukšių Vinco Grybo vidurinės mokyklos muziejaus vedėja Sonata Kurienė, studijavusi Vytauto Didžiojo universitete etnologiją, pasakojo, kad mes nežinome labai daug įdomių faktų, susijusių su mirusiųjų kultu. „Pavyzdžiui, įvairiuose istoriniuose šaltiniuose ne kartą užsimenama, kad vėlės būdavo maitinamos. Maistą nešdavo ir į kapines, kur būdavo kūrenami laužai“,- pasakojo S. Kurienė. Moteris pasakojo, jog XXa. pradžioje Lietuvos gyventojai tikėjo, kad mirusiųjų dvasios gali aktyviai dalyvauti gyvųjų gyvenime – padėti ar pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis bus elgiamasi. S. Kurienė teigė, kad mūsų Vėlinės labai gražios. Helovyną ji labiau laiko jaunimo siautuliu, nevertina jo rimtai.

Pasak G. Kadžytės, mūsų protėviai mirusiuosius minėdavo ilgą laikotarpį. „Jono Basanavičiaus duomenimis, vadinamosios Ilgės galėjo trukti nuo Šv. Mykolo (rugsėjo 29 diena) iki Šv. Martyno (lapkričio 11 diena). Bažnyčioje savaitė nuo lapkričio 1 iki 8 dienos yra Vėlinių oktava, todėl kapus galima lankyti ne tik lapkričio pirmąją“,- priminė etnologė.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."