Giedrė PLEČKAITYTĖ

16 kartą Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuojamuose rinkimuose „Metų ūkis“ rajone pirmąja vieta įvertintas sintautiškių Vidos ir Zigmo Balkojų ūkis. Per 18 ūkininkavimo metų V. ir Z. Balkojai jau trečią kartą laimi „Metų ūkio“ nominaciją (vieną kartą antrąją ir du kartus pirmąsias vietas). Apie ūkininkų darbo sėkmę ir gyvenimo vingius, atvedusius į ūkininkavimą pasikalbėjome su pirmosios vietos laimėtojais V. ir Z. Balkojais.

Nuotr. Sintautų kaimo ūkininkų V. ir Z. Balkojų ūkis įvertintas „Metų ūkio“ apdovanojimu.

Dirba dėl jausmo

Susitikus su Sintautų ūkininkais Vida ir Zigmu Balkojais, buvome pakvieti pasidairyti po jų valdomas žemes. Šiuo metu jie dirba apie 900 ha žemės, iš kurių 50 ha žemės yra nuosava. Važinėjant po ūkininkų dirbamus laukus, jie džiaugėsi šių metų sėkmingu ir greitu didžiųjų darbų užbaigimu. Ūkininkei V. Balkojienei vairuojant visureigį, sustojome prie jos širdžiai mielos vietos. Priešaky, naujai sužėlusių ir žaliuojančių pasėlių laukų vidury, išniro stovintis senas jovaras, žymintis moters tėviškės sodžių. Kadaise šiose vietose buvo Skardupių kaimas, kuriame praėjo daugelio šeimų gyvenimai. Likimas lėmė, kad likusias žemes nuomojimo teise ūkininkams patikėjo buvę kaimelio gyventojai ir šioje vietoje V. ir Z. Balkojai valdo apie 50 ha žemių. Skardupių kaimo gyventojams atminti, energingoji Vida prieš septynerius metus šalia augančio jovaro pastatė kryžių. 

Toliau tęsiant pasivažinėjimą, stabtelėjome prie pirmųjų nuosavų žemių, nuo kurių prasidėjo ūkinė veikla. Dabar šiose žemėse šeimininkai galvodami apie ateities kartas apsodino apie vieną ha miško.

Į rudeninės saulės spindulių nušvietus laukus ūkininkai žiūri rūpestingai ir sėjinukus vadina mažybiniais vardais. „Čia mūsų rapsiukai, o čia mūsų kvietukai“. Taip ir kyla mintis paklausti, o koks jausmas apima ūkininkus važinėjant į laukus ir žiūrint, kaip viskas auga? „Dėl to jausmo ir dirbame žemę“,- atsakė vienbalsiai abu. Moteris tikino, kad nuo pavasario iki rudens į vieną lauką tenka nuvažiuoti iki 90 kartų. „Augalą auginti – tai lygiai tas pats, kaip ir kūdikį auginti. Žiūri,  kaip gerai pasėti, kaip jis dygsta, kaip išdyko, ko jam reikia. Viskas turi būti apžiūrėta ir suplanuota. Darbus reikia reguliuoti, diena veja dieną. Jausmas yra neapsakomas, tai gali pasakyti tik žemdirbys, kuris myli ir dirba žemę. O mes dėl to jausmo dirbame ir gyvename“, - sakė V. Balkojienė.

Dar kiek pavažiavus vėl sustojome. Šįkart priešaky atsiveria senovinio Lietuvos kaimo vaizdas. Už žaliuojančių pasėlių, prie pamiškės stūkso senovinė trobelė, nuo seno žinoma Augustaitynė, iš kurios kadaise kilo net penki kunigai. Pastarąją visai neseniai nusipirko ūkininkai. Pasak ūkininkės V. Balkojienės, sodyba yra puiki vieta atsikvėpti nuo kasdieninių rūpesčių. Naujųjų šeimininkų iniciatyva sodybą papuošė medinis kryžius, skirtas buvusių šeimininkų garbei. Dar šiemet sodybos viduryje iškilo akmens paminklas, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Susidaro įspūdis, kad ūkininkė myli akmenį. Pasak jos, akmuo – stiprybės, tvirtybės ir ilgalaikiškumo simbolis. Didžiuliai akmenys puošia ir Sintautuose esančią ūkininkų sodybą, kuri pretendavo į gražiausios sodybos rinkimus, vykusius prieš dvejus metus.

Savarankiškai V. ir Z. Balkojai pradėjo ūkininkauti 1991 metais. Šios minties iniciatorius buvo šeimos galva. Tuomet Lietuvoje naujai išėjo Valstiečių ūkio įstatymas, kuris suteikė galimybę bežemiams įsigyti žemės ir padėti ūkininkauti nuo nulio. Anot vyriškio, ši naujovė jį ir paskatino imtis savarankiškai ūkininkauti. Pradžia buvusi sunki, bet pasiduoti nesinorėjo, todėl ėjo tolyn. Laikui bėgant didėjo dirbamos žemės plotai, kuriuos ūkininkai ir toliau planuoja plėsti. „Galimybės plėsti yra todėl,  kad žmonės pasitiki. Tas dirbamų žemių didėjimas duoda pliusą“,- kalbėjo V. Balkojienė. Pradžioje jie vertėsi ir gyvulininkyste. Pasak šeimos galvos Z. Balkojo, jis visada buvo prieš gyvulių auginimą ir jų pardavimą paskerdimui. Todėl po trijų ūkininkavimo metų pradėjo verstis tik augalininkyste. Šiuo metu jie augina tik kviečius ir rapsą. Per visus ūkininkavimo metus šiemet pirmą kartą teko pasinaudoti ES parama. Pasak ūkininkės, nesinori ištiesta ranka prašyti. Yra ramiau gyventi perkant daiktą iš savo uždirbtų pinigų. Pasak V. ir Z Balkojų, sunkmetį padeda išgyventi nuolatinis galvojimas apie rytdieną. Pašnekovai teigė, kad šiuo laikotarpiu didžiausia problema – produkcijos pardavimas. „Mes gauname pajamas metų pabaigoje ir turime išgyventi iki kitų metų. Ūkininkai priklausomi nuo visų aplinkybių ir nuo Dievulio“,- sakė V. ir Z. Balkojai.

Ūkininkų V. ir Z. Balkojų jaukių namų svetainės sienas puošia įvairiausi Garbės, Padėkos raštai bei Diplomai, liudijantys apie aktyvią visuomeninę veiklą ir nuolat teikiamą paramą. Jie yra suteikę pastogę nuolatiniams ūkio darbuotojams, apgyvendinę benamius, finansiškai remia gabų studentą, negaili ištiesti pagalbos ranką prašančiam. „Džiaugiamės įvertinimu ir apdovanojimais. Malonu, kad esame neužmirti, kad mato rajono valdžia, įvertina žmonės“, - sakė jie, įsitikinę, jog eina teisingu keliu.

Matant sėkmingai ūkininkaujančius V. ir Z. Balkojus norisi paklausti, kaip jie vertina žmonių pasakymą, jog ūkininkai daug dejuoja? „Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Vienas situaciją vertina sunkiau, kitas lengviau. Lengva ūkininkams tikrai nėra. Didelė atsakomybė prieš žemių savininkus, kad laiku atsiskaitytume. Dejavimas nieko nepadės. Gal lietuviai per daug dejuoja. Reikia visada pasižiūrėti į šalia esantį“, - kalbėjo V. Balkojienė. 

Ar jaunam žmogui, esant galimybei, patartumėte pradėti ūkininkauti šiais laikais? „Įdomus klausimas. Pagrindas žemės, o laisvos žemės šiais laikais nėra. Manau, kad yra mažos galimybės. Esant garantuotoms galimybėms, reikėtų tvirtai apsispręsti. Tai sunkus darbas“,- sakė ūkininkai. Mat ūkininkas yra tas žmogus, kuris atlieka įvairių profesijų darbą. Nuo mamos ar tėvo iki viršininko.

Klausiame, kokią kaimo ateitį mato sėkmingai dirbantys ūkininkai? „Sunki ateitis laukia kaimo. Manau, kad valstybė ėjo ne ta kryptimi. Išmokos ir Darbo biržos pagadino žmones, atėmė iš jų norą dirbti. Jeigu aš būčiau kūrusi Lietuvą, pirmiausiai visomis išgalėmis būčiau kūrusi darbo vietas. O dabar mes neturime kur dėti žmones. Išbėgiojo jaunimas. Žmogus, baigęs mokslą Lietuvoje, turėtų čia ir dirbti“,- kalbėjo ūkininkė. Anot jos, kai senoji karta nepajėgs dirbti, kaimo ateitis bus sunki.

V. ir Z. Balkojai teigė, kad jiems ūkininkauti yra gera. „Pats esi sau šeimininkas. Įsipareigojimų turi ir atsakomybę neši. Vienais metais geriau, kitais blogiau, bet tikiesi, kad viskas bus gerai“,- pasisakė abu vieningai. Ūkininkai teigė, kad jei gyvenime būtų galimybė ką nors keisti, nieko nekeistų.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."