Tremties ir kalinimo istorija, kurią lydėjo žmonių skausmas, vargai, mirtys, badas, po truputį grimzta į užmarštį. Tačiau ateitis yra kuriama ant praeities pamatų. Todėl siekdama puoselėti ir išsaugoti Lietuvos istorijos paveldą bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, bendrija „Lemtis“, kurios narys yra ir kriūkietis Tadas Kvasilius, tęsia jau prieš daugelį metų pradėtą darbą.

Nuotr. 29 lagerio liekanos, Vorkuta.

Asmenine bendrijos narių iniciatyva ir bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis, tarp jų ir su Šakių miesto savivaldybe „Lemtis“ šiemet vėl surengė ekspediciją į Lietuvai itin reikšmingas į  mūsų tautiečių kalinimo ir tremties vietas.

Šių metų ekspedicijos, vykusios rugpjūčio 31 – rugsėjo 13 d. metu, penkių žmonių grupė aplankė KOMI Respubliką.

Ekspedicijos metu buvo aplankyta ir sutvarkyta dalis Komi Respublikoje, tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pastatytų paminklų, įamžinančių lietuvių atminimą. Visa tai buvo užfiksuota fotografijose, video medžiagoje, užrašuose. Dalis paminklų ir išlikusių lagerių kapinių rasta prastos būklės, todėl kiek įmanoma buvo aptvarkyti ir paruošti tolimesniam mūsų kančių ir laisvės siekio bylojimui toli nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyviai tvarkė paminklus ir išlikusias kapines Vorkutos, Abezės, Intos, Pečioros, Kortkeroso, Syktyvkaro apylinkėse. Taip pat buvo susipažinta su buvusiomis kalinių gyvenimo ir darbo sąlygomis, bendrauta su Komi respublikoje dar gyvenančiais lietuviais bei „Memorial“ (Rusijos žmogaus teisių organizacija) nariais.

Anksčiau tremtiniai ir politiniai kaliniai savo galutinę stotelę Sibire ir kitose Rusijos Federacijos vietovėse pasiekdavo maždaug per mėnesį. Jie buvo vežami ypatingai blogomis sąlygomis, su minimaliu maisto ir vandens daviniu. Nemažai pasmerktųjų mirdavo iš bado ir nepakeliamų sanitarinių sąlygų dar tik pakeliui. Mūsų kelionė iš Maskvos į tolimiausią tašką Vorkutoje truko bemaž dvi paras. Rusijoje traukinių gyvenimas tiesiog verda. Negalima nesutikti - traukinių sistema yra tikrai ištobulinta ir veikia beveik be priekaištų. Žmonės juda, keliauja, lanko artimuosius.

Visgi ir dviejų dienų kelionė į priekį įrodė - Vorkuta tikrai labai toli. Tolimas atstumas ir yra Vorkutos išskirtinumas. Ten toli atvykėlius pasitinka atšiaurios sąlygos, tundra, amžinas įšalas ir nesvetinga aplinka. Aplinkui didelių miestų praktiškai nėra, viskas atskirta ir nuošalu. Tai buvo neabejotinai palankios sąlygos GULAG‘o (lagerių valdyba) kūrimuisi.

Didelį atstumą padėjo pajusti ir besikeičiančios gamtos sąlygos bei akivaizdžiai kintanti temperatūra. Iš Vilniaus išvykome paskutinę vasaros dieną: buvo gražu, saulėta, daugiau nei 20 laipsnių šilumos. Tolstant nuo Lietuvos, ir kartu artėjant link šiaurės speigračio, temperatūra smarkiai kito, ruduo jau akivaizdžiai žėrėjo savo įspūdingomis auksinėmis spalvomis, gamta gyveno tikro rudens nuotaikomis. Krintanti šlapdriba viską sustatė į savo vietas. Taip, juk vykstame į šiaurę, ten, kur baigiasi žemė, ten, kur prasideda neaprėpiamas Arkties vandenynas.

Vorkutos miestas įsikūręs Rusijos šiaurės rytuose, dar šioje pusėje Uralo kalnų. Aplinkui šimtus kilometrų plyti tundra, pelkės, upės. Ties Vorkuta ir baigiasi žemė šiaurėje, už jos - tik neaprėpiamas Arkties vandenynas. Vorkuta stipriai nutolusi nuo visų įmanomų civilizacijos centrų ir pasiekiama tik geležinkelio bėgiais viena kryptimi.

Kur bepažvelgsi aplinkui – vien tik laukai. Tai tundra – šio krašto karalienė. Ji matosi ištisai kur be pažvelgtum: vien krūmokšniai ir žolės. Temperatūra retai čia pakyla aukščiau nulio. Žmonių gyvenimas sukoncentruotas į 2 vasaros mėnesius, kuomet saulė šiek tiek įšildo šaltą Vorkutos žemę. Vietinių pasakojimais, ilgai trunkančiomis žiemomis temperatūra laikosi apie 40 laipsnių šalčio, kartais nukrisdama iki 50-55 laipsnių žemiau nulio.

 

Jau nuo senų laikų šiaurėje buvo komių kraštas. Tūkstantį metų gyvuojanti komių tauta buvo stipriai pažengusi ir siekė įgyti valstybingumą. Visgi natūralią komių tautos egzistenciją sujaukė rusai. Jie ilgus šimtmečius buvo skaldomi ir supriešinami, stengiantis sunaikinti komių identitetą, savimonės tapsmą. Jau nuo XII a. į komių etninę teritoriją įžengę rusai ėmėsi nutautinimo politikos. Komių kalbą pakeitė kirilica, į jų žemes ėmės keltis rusai kolonistai.

Anksčiau komių tauta buvo labai darbšti, dora, vyrai puikūs medžiotojai, kariai. Tačiau šiandien komių sunku sutikti. Jie praktiškai nesiskiria nuo aplinkinių rusų. Dauguma komių jau praradę savo papročius, kultūrą, nemoka kalbos.

Dabar apie komius galime sužinoti tik iš vietovardžių, menančių senuosius laikus. Komijos gyventojai kalbėdavo finougrų grupės kalba. Paradoksas - buvo rusinama ta tauta, kuri mokėjo puikiai kalbėti rusiškai ir fiziškai nesiskyrė nuo pačių rusų.

 

 

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."