Sima BURKŠAITYTĖ

Lukšiuose netoli ežero esančiame didžiuliame name gyvena moteris, į kurią neretai krypsta praeivių žvilgsniai – visada originaliai apsitaisiusi, skrybėlėta, ori, ji turbūt ne vienam primena kilmingą damą ir kelia susidomėjimą. Tai Stasė Mažeikienė, pas kurią į svečius atvedė šiek tiek kita priežastis: moteris kuria puikius rūbus ir aksesuarus.

Nuotr. Ponia Stasė jaunystėje.

S. Mažeikienė – svetinga šeimininkė, inteligentiška ir maloni pašnekovė. Vieną po kito rodydama savo siūtus arba dekoruotus sijonus, sunkeles, švarkelius, skrybėles S. Mažeikienė pasakojo, kad šis darbas jai teikia malonumą, tačiau niekada nebandė iš jo užsidirbti pinigų. Kurti grožį – šios moters gyvenimo būdas.   

Įkvėpė menininkus

Viena didžiuliame name gyvenanti moteris teigė kartais pamąstanti apie galimybę išsikraustyti, tačiau ją atgraso mintis, kad tuomet tektų atsisakyti nemažos dalies per gyvenimą susikaupusių daiktų, o tai padaryti būtų nelengva – visi jie brangūs. Iš tiesų, įžengus į S. Mažeikienės svetainę apraibsta akys nuo knygų, paveikslų, kurių dalis – pačios namų šeimininkės portretai. Nors ji nemėgsta girtis, akivaizdu, kad ne vienas menininkas yra pajutęs S. Mažeikienės moterišką žavesį ir panoręs perteikti jį savo kūriniuose. Moteriai labai mielas dailininko Alfonso Šuliausko nutapytas paveikslas „Ponios Stasės portretas“.  

Darbo reikalais S. Mažeikienei neretai tekdavo vykti į Maskvą, iš kur parsiveždavo įvairių meno kūrinių, audeklų. Ji teigė, kad gražūs daiktai traukė visą gyvenimą. Su tuo susiję ir patys ankstyviausi vaikystės prisiminimai. „Dar nėjau į mokyklą, kai mama mane nusivedė į bažnyčią, kur išvydau daug gražiai pasipuošusių žmonių. Dar ir šiandien atsimenu, su kokiu pasigėrėjimu juos stebėjau“,- prisiminė S. Mažeikienė. O dabar Lukšių Šv. Juozapo bažnyčioje ne vieno dėmesį patraukia pačios ponios Stasės pasitempimas, puošnūs apdarai..! Moteris mano, jog polinkį gražiai rengtis ji paveldėjo iš močiutės iš motinos pusės: „Ji taip pat labai mėgo puoštis, net sijonus su lankais nešiojo, o buvo ūkininkė.“

S. Mažeikienė sako, jog nors dabar galima pamatyti įvairiai apsirengusių moterų ir merginų, tačiau iš esmės dominuoja sportinis stilius. Moteris mano, kad rengimosi būdą diktuoja kiekvienos moters asmenybė. Jai pačiai arčiausiai širdies yra senoviškas, aristokratiškas stilius. „Labai mėgstu žvilgančias, prabangesnes medžiagas, tokias kaip aksomas, skrybėles, po vieną jų turiu vos ne prie kiekvieno rūbo, ilgus sijonus. Jei įsigytas sijonas per trumpas, jį pati pasiilginu. Man gražu, kai rūbai papuošti įvairiomis detalėmis, ornamentais“,- kalbėjo S. Mažeikienė.

Moteris mano, jog norint gražiai rengtis, reikia įsiklausyti į vidinį balsą, atsiduoti fantazijai. „Gražiai atrodyti yra menas, reikia mokėti rūbą prisitaikyti. Kaip rengtis, man diktuoja vidinė pajauta, vaizduotė. Kai kuriu – užsimerkiu, kad netrukdytų aplinkiniai vaizdai – ir atsiduodu fantazijoms. Pamačiusi žmogų, kartais tiesiog jaučiu, kaip jam tiks vienas ar kitas rūbas“,- pasakojo S. Mažeikienė.

Jai ne gaila siuvant įdėto darbo. „Man patinka, kai padaryti sunku,- rodydama į karoliukais gėlėmis išsiuvinėtą dolmeną pasakojo S. Mažeikienė. – Pavyzdžiui, ornamentuoti karoliukais yra kruopštus ir daug laiko užimantis darbas, tačiau man dėl to ir smagu jį dirbti. Neįdomu daryti tai, kas pasidaro iškart.“ Nors pati vaikšto tik su savo kurtais apdarais, moteris teigė duonos iš to nevalganti.

Iki 2000 metų pabaigos tol, kol mokėjo mokestį, S. Mažeikienė priklausė Vilniaus tautodailininkų sąjungai. Rimčiau užsiimti kūryba ji pradėjo tik išėjusi į pensiją: „Aišku, aš visą gyvenimą siuvau, siuvinėjau, rūbus pasidailindavau, bet dabar galiu tam atsidėti kur kas labiau nei iki šiol.“

S. Mažeikienės profesija su menu neturi nieko bendro. Jos tėvai buvo paprasti, neraštingi žmonės, tačiau tai nesukliudė moteriai siekti mokslo: „1956 m. baigiau Belvederio pienininkystės technikumą, paskui pradėjau dirbti inžiniere-mikrobiologe ir būdama 36 metų pradėjau neakivaizdiniu būdu studijuoti biologiją Vilniaus universitete“,- pasakojo S. Mažeikienė. Studijų knygelė liudija, jog mokslas sekėsi puikiai.

Daug pasiekė moksle S. Mažeikienės vaikai. Vyriausiasis sūnus Vytautas, šiuo metu dirba Klaipėdos universitete biologijos katedros vedėju, kitas sūnus – Kęstutis – fizikos mokslų daktaras, dirba fizikos institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o jauniausiasis Raimundas baigė geologiją ir, apsigynęs statybos ekonomikos magistrą, dirba statybos darbų vedėju.

S. Mažeikienė su malonumu prisimena praeitį. Moteris atskleidė, kad jaunystėje buvo linksma ir mėgstanti šokius mergina. Būdama šešiolikmetė būtent šokiuose ji susipažino su savo būsimuoju vyru Vytautu, su kuriuo santuokoje išgyveno 38 metus.

Moteris teigė, kad didėjantis skyrybų skaičius jos nestebina – skirtis galima greitai, tam rasti priežastį nesunku. „Tačiau visada laimingesnis tas, kuris ilgiau išgyvena santuokoje. Išlaikyti ją visą gyvenimą – menas. Visi turime ydų, reikia mokėti vienas kitam nusileisti, suprasti. Skyrybos daro labai nelaimingus ne tik sutuoktinius, bet ir vaikus. Aš visada sakau, kad ant kito laimės griuvėsių savos laimės nepastatysi“, dalinosi savo patirtimi S. Mažeikienė.  

Mačiusi pasaulio S. Mažeikienė sako, kad gyventi Lukšiuose jai patinka, nors sūnūs, įsikūrę kituose Lietuvos miestuose, ragina mamą pamąstyti apie galimybę atsikelti arčiau jų. „Tačiau man gera ir čia. Kaip pasakė dailininkas A. Šiliauskas – dar patvarkius Lukšius, čia galėtų lankytis ir užsieniečiai. Lukšiai – gražus gamtos kampelis“,- kalbėjo S. Mažeikienė.

Moters gyvenimas teka ramiai. Ji susitinka su draugėmis, kartais vyksta į sanatoriją Druskininkuose, užsiima rankdarbiais. „Kol pajėgsiu – būsiu pasitempusi. Mankštinuosi, mėgstu save prižiūrėti ir metai čia visai nesvarbu! Žmogaus vidus ne taip greitai sensta, kaip išorė“,- nusišypsojo S. Mažeikienė.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."