Sima BURKŠAITYTĖ

Ritamės per Naujųjų metų slenkstį. Kokie jubiliejai laukia? Kuo vertėtų pasidžiaugti Šakių rajono verslo gyvenime? Galbūt vienu iš tokių dalykų būtų Birutės Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“, kuri tigro metais (tikėkimės, jie jai bus sėkmingi) švęs savo 20 metų jubiliejų. Verslų, įkurtų pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir išlikusių iki šių dienų, ne tiek jau daug.
 
Nuotr. B. Drevininkaitienės įmonė įsikūrė pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir gyvuoja iki šiol. O kai kurių jos kepinių receptų ištakos siekia net XIX a. pabaigą.

B. Drevininkaitienės bandelių skonį turbūt žino visi šakiečiai, ilgą laiką jos būdavo tiekiamos mūsų rajono mokykloms. Dabar „Rugelio“ produkcijos galima rasti UAB „Gulbelė“ parduotuvių tinkle, „Nemuno“ bei Kudirkos Naumiesčio kooperatyvuose. B. Drevininkaitienė nuoširdžiai pasakojo apie savo verslo sėkmes ir nesėkmes, neslėpdama, kad įmonė šiandien išlieka tik nebijančių darbo šeimos narių dėka.

 
Šeimos verslas – visas gyvenimas

„Turėtumėte rašyti ne apie mane, o apie mano vaikus, - pokalbio pradžioje šyptelėjo B. Drevininkaitienė. – Būdami šešiolikos metų dvynukai Rasita ir Žydrūnas kepė bandeles, kurias vyriausiasis sūnus Raimondas išvežiodavo į parduotuves. Kooperatyvo laikais jis kartu su manimi kepė duoną.“ B. Drevininkaitienės ir jos vaikų išsilavinimas, jėgos – viskas yra skirta šiam šeimos verslui, kuriame jie susitelkę dirba.

B. Drevininkaitienė prisimena, jog kažkada UAB „Gulbelė“ direktorius Arūnas Tarnauskas apie juos yra pasakęs: „Tik šeima taip gali.“ Moteris neslėpė, jog valdiškas požiūris į darbą yra neįmanomas, jei nori išsilaikyti. „Valdiški žmonės atidirbo valandas ir eina, o šeimos nariai neužmigs visą naktį, kol nepadarys to, kas priklauso“, - pasakojo „Rugelio“ savininkė. Moteris džiaugiasi, kad įmonės darbuotojai taip pat tapę kone šeimos nariais, jie nuoširdžiai rūpinasi „Rugelio“ sėkme.

Ponia Birutė neslėpė, jog dabar žmonės vis mažiau perka saldžių kepinių, ypač kaimuose. „Juk saldumynai ne pirminės paklausos prekė. Kai tenka taupyti maistui, jų atsisakoma pirmiausiai. Mūsų įmonė pajunta pagerėjimą per šventes“,- pasakojo B. Drevininkaitienė. Moteris tiki, kad lankstumas, pasiryžimas dirbti jiems padės pasiekti, kad šie įmonės gyvavimo metai nebūtų paskutiniai.

B. Drevininkaitienės verslo ištakos siekia 1987 metus, kai pradėjusi kepti duoną moteris įsteigė kooperatyvą „Rugelis“. Paklausta, kokie ryškiausi ir brangiausi prisiminimai iš tiekos metų versle, moteris atsakė: „Ajerų kvapas. Menu, kaip tekdavo pačiai po vandens telkinius braidyti, skinti juos. Šių augalų aromatas man mielas iki šiol.“

B. Drevininkaitienė prisimena, jog jos duona įėjo į kadaise garsios kavinės „Ritos slėptuvė“ meniu. Ji taip ir vadinosi: „Naminė B. Drevininkaitienės duona iš Šakių“.

Moteris teigė, kad nuo pirmųjų savo kepyklos dienų laikosi principo naudoti kuo natūralesnius produktus. Jos pačios žodžiais tariant, „fušerinti“ nevalia: sintetiniai priedai “atsirūgsta” tiek skoninėms produkto savybėms, tiek juos vartojančių žmonių sveikatai. „Stengiamės naudoti kokybiškesnius komponentus, į kepinių tešlas, pertepimus dėti tik natūralią, be augalinių riebalų grietinę. Aišku, ne viskas nuo mūsų priklauso. Tų „E“ išvengti nepavyksta vien dėl to, kad jie yra margarino, kokio nors įdaro, džemo sudėtyje, nors juos stengiamės rinktis kokybiškesnius“,- pasakojo B. Drevininkaitienė.

Rodydama mums didžiulius, barzdotus grybus, lyg nužengusius iš vaikiškos knygelės „Grybų karas“, moteris pasakoja, jog prieš kelis mėnesius ėmėsi meduolinių grybukų gamybos: „Jie ilgai nesensta, gali būti sandėliuojami mėnesiais, todėl žmonės juos noriai perka.“ Yra sakoma, kad grybukai gali išsilaikyti net kelis metus. Ponia Birutė teigė, kad bent jau tris mėnesius jie gali stovėti drąsiai.

„Dėl to, vargo prispirti, juos ir kepame“,- neslėpė ponia Birutė. Moteris tvirtino, jog tai laikmetis diktuoja savo sąlygas ir rodo įmonei veiklos kryptį. „Jokia kepykla nesiims kepti grybukų, kol nebus būtinybės, nes per daug darbo ir per maži pinigai“,- teigė B. Drevininkaitienė. Ji pasakojo, jog be tešlos paruošimo, vien grybuko formavimas susideda iš penkių skirtingų, kruopštaus rankų darbo reikalaujančių etapų. „Neužkelsi kainos iki 100 litų, nes niekas nepirks, todėl prašai tiek, kiek klientas gali sumokėti. Iš tiesų kepti grybukus yra prabanga“,- pasakojo ponia Birutė.

B.Drevininkaitienė atskleidė, kad į Lietuvą meduolių receptas atkeliavo XIX a. Jis pateiktas Tilžėje išleistame leidinyje „Lietuvos gaspadinė“. XX a. pradžioje katalikiška „Pavasarininkų“ organizacija Šakių krašte organizuodavo kulinarijos kursus, kur kaimo merginos mokėsi šeimininkavimo, valgio gaminimo gudrybių. Šiuos kursus lankė ir Agota Laurinaitienė iš Lepšių kaimo. Tai B. Drevininkaitienės mama. Ponia Birutė iš jos perėmė kadaise sužinotas šio meno paslaptis, o dabar jas perduoda savo vaikams, nors su nuostaba pastebi, kad daugelį dalykų jie nuo vaikystės gebėjo daryti net nepamokyti. „Matyt, tai jau šeimos genai“,- šypteli B. Drevininkaitienė. Rodydama šakočio kraitelėse sudėtus grybukus ir kitas stalo puošmenas B. Drevininkaitienė pripažino, kad jau pradėjo sukti galvą, ką įdomaus galėtų sukurti... Šv. Velykoms!

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."