Įpusėjus žiemai jau ne laikas galvoti, ar verta lesinti paukščius, - tą turime daryti, ypač jeigu lesyklą įrengėme dar rudenį.

Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, dabar be mūsų pagalbos neišgyvens tie sparnuočiai, kurie nuo seno glaudžiasi prie žmogaus ar per paskutinius dešimtmečius priprato gyventi jo aplinkoje.

Kiekviena lesykla tampa prasminga ir naudinga tik tada, kai joje kasdien papilama lesalo. Net atlydžio metu lesalą būtina pilti, kitu atveju paukščiams tai būtų per sunkus išbandymas. Lesalas, pilamas į lesyklą, turi būti ne bet koks. Vieno paukščiai gali tiesiog nelesti, kitas jiems bus žalingas.

 
S. Paltanavičius primena, kad sparnuočiams negalima duoti senų, sūdytų lašinių, nors šiaip mėsos ar skerdienos atliekos yra mėgstamos zylių, bukučių, kėkštų ir genių. Tik kėkštai lesa batono gabalėlius ar virtas bulves - tą galima suprasti, nes jie yra varniniai paukščiai. Visiems kitiems būtinas mišinys, kurio svarbiausioji dalis yra saulėgrąžos. Šios sėklos yra mėgstamos beveik visų žiemojančių paukščių, tad lesale jų turėtų būti ne mažiau kaip 50 procentų.

Dar viena paukščių labai mėgstama lesalo dalis - kanapė. Gaila, kad kanapės auginamos retai ir jų sėklų sunku nusipirkti. Mišinyje, be šių minėtų komponentų, turėtų būti šiek tiek sorų kruopų (žaliukėms, žvirbliams), avižų, rupesnių kruopų.

Tiesa, kiekvienu atveju mišinio sudėtį reikia tobulinti, nes skirtingose sąlygose gyvenantys paukščiai teikia pirmenybę vis kitam lesalui. Pavyzdžiui, kaimo žvirbliai mielai lesa kviečių ar miežių grūdus, o mieste šie paukščiai tokio lesalo "nežino" ir juo nesidomi.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."