|
 Giedrė PLEČKAITYTĖ
Gelgaudiškio parapijos tikintieji pastarosiomis dienomis bažnyčioje pasigedo jiems įprastos šv. Antano statulos. Kai kurie parapijiečiai dėl to rimtai sunerimo. Viena iš jų, gelgaudiškietė Č. R., pasišovė išsiaiškinti statulos dingimo priežastis. Tačiau parapijos klebonas Alfredas Nėnius, išgirdęs tokius dalykus, nustebo. Jis patikino, kad skulptūra niekur nedingo. Pasirodo, jai, kaip nesiderinusiai su įprasta vieta prie altoriaus, ruošiama nauja vieta.
Šventojo dingimas sukėlė nerimą parapijiečiams
Maždaug prieš pusantro mėnesio iš Gelgaudiškio bažnyčios altoriaus dingo vienu iš parapijonių traukos centrų buvusi šv. Antano statula. Parapijonys spėliojo įvairius statulos dingimo variantus, o aktyvesnieji ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad būtų atskleistos kone mistinės statulos dingimo aplinkybes. Itin aktyviai į statulos paieškas įsitraukė Č.R. (pavardė redakcijai žinoma). Moteris tikino, kad šv. Antano statula gelgaudiškiečiams itin brangi.
Prieš aštuonerius metus Gelgaudiškio bažnyčioje, kone pačiame altoriaus centre, vietą sau rado medinė šv. Antano skulptūra. Iki tol šv. Antano skulptūros bažnyčioje nebuvo. Šį šventąjį, anot parapijos klebono Alfredo Nėniaus, labai pamėgo parapijos tikintieji. Jie manė, kad šv. Antanas yra keleivių globėjas, ligonių gydytojas. Parapijonių tikėjimą sustiprino ir tai, kad nuo senų senovės yra įprasta tikėti: jeigu žmogus pametė daiktą, tai reikia melstis į šv. Antaną, ir tuomet dingęs daiktas atsiras.
Aktyvios parapijietės Č. R. teigimu, vietos parapijiečiai prieš aštuonerius metus rinko aukas, kad bažnyčioje atsirastų šventojo statula. Tuomet jie suaukojo per 2 tūkst. litų. Kai bažnyčioje buvo pastatyta medinė šv. Antano statula, kunigo pareigas ėjo klebonas Vladas Jackūnas. Jo brolis tautodailininkas Vytautas Jackūnas ir išdrožė Šv. Antano statulą iš prie bažnyčios augusios liepos.
Todėl šv. Antano statula parapijiečiams tapo brangi ir artima ne tik mistinėmis savo galiomis, bet ir tuo, kad šv. Antanu virto šalimais bažnyčios augusi liepa. Todėl jiems buvo didžiulis netikėtumas, kai šv. Antano statula staiga dingo iš įprastos vietos – bažnyčios altoriaus.
Šv. Antanui altoriuje – ne vieta
Gelgaudiškio klebonas Alfredas Nėnius, išgirdęs, kokią audrą tarp parapijiečių sukėlė šv. Antano statula, neslėpė nuostabos. “Statula niekur nedingo. Man tik keista, kodėl parapijiečiai negali iškilusius nesusipratimus aiškintis žmoniškai bendraujant, bet ne per raštus ar laikraščius?”,- neslėpdamas nuostabos kalbėjo klebonas. Nors vėliau pripažino: tokių atvejų, kuomet problemas aiškinamasi per trečius asmenis, yra buvę ne kartą. “Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės tik ir ieško, prie ko prisikabinti”,- kalbėjo klebonas A. Nėnius.
Klebonas pripažino, kad apie planuojamus šventoriaus pertvarkymo darbus parapijiečių neįspėjo. A.Nėnius paprasčiausiai nesitikėjo tokios parapijiečių reakcijos. Šiuo metu šv. Antano skulptūrai daromas naujas postamentėlis, ant kurio ji ir stovės naujoje vietoje. Kiek laiko užsitęs postamentėlio statyba, klebonas negalėjo pasakyti. Tik patikino, kad paprašys, jog meistrai pagreitintų darbus, kad šv. Antanas vėl galėtų gyventi bažnyčios ramybėje.
Kone prieš metus laiko Gelgaudiškio bažnyčioje lankėsi menininkai iš Vilniaus Universiteto. Jie keliavo per Lietuvos bažnyčias su misija - aprašyti bažnyčias. Išvydę kone pačiame altoriaus centre įkurdintą šv. Antano statulą, jie neslėpė neigiamo požiūrio. Menkos meninės vertės medinė statula, jų manymu, tiesiog netinka prie iškilmingos ir sudėtingos bažnyčios altoriaus aplinkos. Menininkai paprašė klebono, kad šventorių padarytų tokį patį, koks buvo iki tol, kol jame nestovėjo šv. Antano statula.
Todėl, anot A.Nėniaus, šv. Antanas ir dingo iš jam įprastos vietos. “Tas žmogus, kuris nekariauja, tai ant jo ir siundo žurnalistus”,- laikraščio “Draugas” korespondentų paklaustas, ką mano apie susiklosčiusią situaciją, kalbėjo bažnyčion užsukęs Gelgaudiškio kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis:
Kiekvienas šventasis turi savo rangą
Bažnyčioje esantys altoriai yra sukurti 1899 metais. Altoriaus erdvė nusistovėjusi jau daugiau nei 100 metų, tad prieš aštuonerius metus įvykę bažnyčios altoriaus pakeitimai prieštaravo bažnyčios reikalavimams. Pasak E. Pilypaičio, glaudžiai bendradarbiaujančio su Gelgaudiškio bažnyčia, šv. Antano statula, stovėjusi buvusioje vietoje, aiškiai prieštaravo visoms instrukcijoms. Nes abejotinos meninės vertės objektai negali būti talpinami bažnyčiose, o ypač altoriaus zonoje. Be to, dviejų to paties šventojo atvaizdų tiesiog nedera tapatinti ir statyti greta. O Gelgaudiškio bažnyčioje būtent tai ir buvo atsitikę pastaruosius aštuonerius metus: prie šv. Antano paveikslo stovėjo jo paties statula su kūdikėlio vizija.
“Bažnyčia yra sakrali erdvė, kurioje yra nusistovėjęs kultūros paveldas, visi dalykai čia yra griežtai derinami. Yra numatyti inventoriniai aktai, viskas yra rašoma”,- kalbėjo E. Pilypaitis. Pagal liturginę instrukciją, šventieji turėtų būti išdėstomi pagal rangą. Jėzus Kristus turėtų būti aukščiausiai, po to Švenčiausioji Mergelė Marija, ir tik tada visi kiti šventieji. Šios taisyklės ir turėjo įtakos, kad šv. Antano statula būtų iškeldinta nuo šventoriaus. E. Pilypaitis mano, kad šv. Antano statula, stovėjusi kone altoriaus centre, daugeliui žmonių tiesiog nesiderino su bendru bažnyčios, o ypač altoriaus, sakraliu vaizdu. Ypač tiems žmonėms, kurie turėjo meninį išprusimą, suvokė, kad šioje vietoje stovintis šventasis nedera.
Pasidalink naujiena su draugais
|
