Giedrė PLEČKAITYTĖ

Į mūsų redakciją paskambino garbaus amžiaus gelgaudiškietė Veronika Sereičikienė ir pasiūlė pasvarstyti apie gėlių gausos laidotuvių metu problemą. Mums ji pasirodė pakankamai aktuali. Mirusiųjų laidojimo tradicijas ir jų pagrįstumą aptarėme su ir Šakių laidotuvių namų direktore Jane Dėdiniene bei Šakių parapijos klebonu Sigitu Matusevičiumi. Visų pašnekovų nuomonės bemaž sutapo.

Nuotr. Gelgaudiškietė Veronika Sereičikienė mano, kad vietoj brangių ir didelių vainikų, mirusiojo artimąjį verčiau paremti materialiai.

Šiukšlėmis virstančios gėlės

Laidotuvių tradicijos labai priklauso nuo kultūrinės, religinės aplinkos, mirusio asmens pasiekimų gyvenime. Lietuvoje įprasta į laidotuves atnešti gėlių krepšelį, ar vainiką, taip išreiškiant pagarbą mirusiajam ir jo artimiesiems.

“Aš nesakau, kad nereikia gėlių. Bet šitiek prineša... Manau, kad žmonės neturi saiko”, - kalbėjo V. Sereičikienė. Ji pastebėjo, kad laidotuvių dieną mirusysis yra palydimas iki bažnyčios, o išklausę Šv. Mišias žmonės po truputį išsiskristo. “Reikia visą glėbį gėlių išnešti. Imi į rankas po dvi kašeles. Ir dar, kad galėtum, į dantis vieną paimtum”, - kalbėjo ponia V. Sereičikienė. O po to nudžiūvusių gėlių vainikai mėtosi kapinaičių patvoriuose esančiuose šiukšlių konteineriuose. “Anksčiau žmonės mažiau nešdavo gėlių. Kažkaip būdavo norma. Tada, kas turėjo atnešė tulpę, kas turėjo – chrizantemą”, - pasakojo V. Sereičikienė.

Ji  dalinosi prisiminimais apie laidotuves Sasnavoje. Moters pasakojimu, šio krašto kunigas į bažnyčią neleidžia nešti vainikų ir gėlių krepšelių. Tenai į bažnyčią galima įnešti tik karstą, o gėlės paliekamos lauke. Moteris prisimena tuomet pasakytus klebono žodžius: “Ar jūs neturite kur dėti pinigų, kam tam mirusiajam tos šiukšlės”.

Sunkmečiu geriau paremti materialiai

V. Sereičikienė svarstė ir apie dabartinį sunkmetį: “Dabar - sunkmetis. Juk reikės padaryti gedulingus pietus, keturnedėlį, metines. O čia visi pinigai į konteinerį sumetami. Reikia pagalvoti, kad dar ir paminklą mirusiajam reikės pastatyti”,- kalbėjo moteris.

Moteris kalba, kad dabar viskas perkama iš ritualinių prekių parduotuvės. O čia, anot jos, mažiausia gėlytė kainuoja dešimt litų, o vainikų kaina gali būti skaičiuojama ir šimtais. Moteris mano, kad žmonės vietoj didelių ir brangių vainikų, mirusiojo artimiesiems galėtų padėti materialiai. Auka turėtų būti pagal kiekvieno žmogaus galimybes. “Sunku pasakyti, kiek aukoti. Manau, kad tiek, kiek žmogus išgali. Galima aukoti tiek, už kiek tu galvoji, kad pirktum gėlę. “,- kalbėjo V. Sereičikienė. Ji pati, kai eina tik į šiaip pažįstamo žmogaus šermenis, neša porą žvakių ir į aukų dėžutę, jeigu ji būna, įmeta penkis, dešimt ar daugiau litų.

Ji tiki, kad reikia gerbti ir mylėti gyvą žmogų, o mirusiajam nieko nereikia. “Mirusiajam reikalinga malda. Jūs pasimelskite, žvakelę uždekite ar žiedelį kokį padėkit”,- kalbėjo moteris. Tam pritarė Šakių laidotuvių namų direktorė Janė Dėdinienė: “Aš manau, kad pagarbą mirusiam žmogui galima išreikšti ne tik gėlėmis, bet ir žvakėmis. Ne mažiau svarbu  malda ir tylus pabuvimas šalia.”

Žmonėms sunku pakeisti senus įpročius

Šakių laidotuvių namų šarvojimo salėse jau daugiau kaip dešimtmetis stovi aukų dėžutės, į kurias dedami pinigai, skirti artimo netekusiai šeimai. Tačiau būna atvejų, kai mirusiųjų artimieji prašo paslėpti šias dėžutes, tiesa, dabar jau rečiau taip nutinka. Kiekviena naujovė, ypač jautrioje srityje, susijusioje su laidotuvėmis, sunkiai skinasi kelią. Viskam reikia laiko. Žmonės turi patys suvokti, kas naudingiau ir reikalingiau. “Dažniausiai žmonės patys neperžengia tos ribos, kad nueitų tuščiomis ar nuneštų tik pinigėlių”, - sakė direktorė J. Dėdinienė.

Po šviesios atminties Vytauto Kernagio ir Janinos Miščiukaitės laidotuvių sostinėje, šakiečių poreikis skintoms gėlėms tik išaugo. Įdomu ir verta prisiminti, kaip buvo laidojama Didžiosios Britanijos Princesė Diana. Tuokart žmonės savo princesei atnešė net  šešias tonas gėlių. „Visas pasaulis gėle išreiškia pagarbą mirusiajam. Be abejonės, greta viso to yra ir malda, ir žvakės”,- kalbėjo J. Dėdinienė.

Minimaliausia laidotuvių kaina – 1,6 tūkst. litų

J. Dėdinienės tikinimu, kiekvienas žmogus, patyręs netektį ir atvykęs į laidotuvių namus, būna išklausytas ir suprastas. Čia dirbantys žmonės moka  klausytis  ir girdėti širdimi. „Padedam visiems ir laidojam visus,  atsižvelgdami į kiekvieno žmogaus finansines galimybes. O laidotuvės, kaip ir žmonės, yra labai skirtingos. Vieniems reikia prabangaus karsto su daug gėlių ir kažko tokio išskirtinio. Būna žmonių, kuriems tik svarbu atlikti šventą pareigą be didelių išlaidavimų. Visuomet  stengiamės pajusti, ko iš tiesų žmogus nori, niekada neperšame savo nuomonės, o prašantiems patarimo visada žmogiškai patariame “,- kalbėjo direktorė J. Dėdinienė.

Sunkiau yra laidoti jauną, priešpensinio amžiaus žmogų. Mat dažnai tokiu atveju našlaičiais lieka vaikai, kuriems reikalingas išlaikymas. Mirus pensinio amžiaus žmogui, jo artimieji laidotuvėms iš valstybės gauna didesnes išmokas, net iki trijų pensijų dydžio. Tuo tarpu mirus jaunam žmogui iš valstybės artimiesiem išmokama  tik 1040 Lt laidojimo pašalpa. Pasirodo, kad šiais laikais už tokią sumą galima mirusįjį tik užkasti. Laidotuvių apeigoms atlikti reikalingi kur kas didesni pinigai.

Pasak Šakių laidotuvių namų direktorės J. Dėdinienės, minimaliausiai mirusįjį palaidoti kainavo 1,6 tūkst.litų. Vidutinės laidotuvės  kainuoja tris keturis tūkst. litų. Prabangesnės laidotuvės kainuoja šešis septynis tūkst. litų. Beje, šiandien pigiausias karstas jau kainuoja arti penkių šimtų litų, o įkapės  apie du šimtus litų. Dabar nedidelis vainikėlis laidotuvių namuose kainuoja 50 litų, vidutinis - 70, o didesni vainikai viena ar keliomis dešimtimis litų brangesni. Gėlių krepšelių kainos labai įvairios: nuo16, iki 30 litų.

Gėlių kalnai – sovietinių laikų tradicija

Šakių parapijos klebonas Sigitas Matusevičius tikino, kad į šermenis gausiai nešami vainikai yra amžina tema. “Neseniai palaidoto žmogaus kapas būna apkrautas gėlėmis, kurios greitai nuvysta, o tada nėra nei grožio, nei estetikos. Tas kapas “kalba” tai, kad mūsuose tradicijos išlikusios nelabai geros. Kaip ir visur, taip ir palydint mirusiuosius, labai reikia skonio”,- kalbėjo klebonas.
Gausiai mirusiajam nešamos gėlės yra išlikusi sovietinių laikų tradicija, kuomet buvo nešama kuo daugiau gėlių. “Taip galvoja ir profesorius R. Bartuška, teigiantis, kad nešti gėles – sovietinių laikų paprotys”,- sakė S. Matusevičius.

Klebonui antrina ir J. Dėdinienė sakydama, kad Sovietmečiu žmonės vainikų pirkdavo kur kas daugiau. „Buvo metas,  kai per dieną floristėms tekdavo pagaminti 30 ar 40 vainikų. Mes jaučiam savo klientų  perkamosios galios mažėjimą. Žmonės perka  mažesnius, kuklesnius vainikus. Vainikų ir floristinių kompozicijų gamybą orientuojame, visų pirma, į kokybę. Bet dažniausiai klientas pats mums pasako, kokio vainiko ir už kiek jam reikia”, - kalbėjo J. Dėdinienė.

Ji įsitikinus, kad gėlės šarvojimo salėje prie mirusiojo karsto sušildo ir papuošia aplinką. “Be gėlių būtų tuščia ir nejauku. Tik čia, kaip ir visur kitur, reikalingas geras skonis ir saikas”,- kalbėjo J. Dėdinienė.
Klebonas palaiko gelgaudiškietės nuomonę, kad verčiau mirusiojo artimuosius paremti materialiai.  Aukos dydis – kiekvieno žmogaus reikalas: “Kiek turi piniginėje ir kiek turi širdyje. Aš nieko neturiu prieš gėlių augintojus ir jų tokią duoną. Pas juos ateina klientai, jie gėles augina ir pardavinėja. Tiesiog turi būti skoninga”,- kalbėjo klebonas. Tokioms tradicijoms ateiti reikėjo laiko, be abejonės joms išeiti, jeigu to norės žmonės, reikės irgi ne mažai laiko.

Svarbiausia parama – dvasinė

Ko iš tiesų reikia mirusiajam ir gedinčiajam?  Klebonas tikina, jog mirusiojo artimiesiems yra labai reikalinga dvasinė pagalba, užuojauta, mirusiajam – malda. “Būtina dalyvauti Šv. Mišiose, melstis prie mirusiojo karsto. Aktyvų dalyvavimą Šv. Mišiose skatina Bažnyčios liturgija. Kada kunigas vadovauja apeigoms, tikintieji turėtų atsakinėti į jo kalbamas maldas”,- sakė klebonas S. Matusevičius.

Jis pastebėjo, kad laidotuvių metu maldas gieda tik pasamdyti giesmininkai, o likusi dalis žmonių tyli. Bet juk už mirusįjį kalbamos maldos ir giesmės turi būti sakomos garsiai ir visų. “Nuo seno labai gerą tradiciją prisimenu: susirinkdavo ne tik kaimo giesmininkai, bet ir aplinkui gyvenantys žmonės. Atsinešdavo kantiškas ir kartu giedodavo giesmes”,- prisiminė klebonas. Dabar  tokios visiems gerai žinomos giesmės, kaip šermeninė “Viešpaties angelas” arba tautinė “Marija, Marija”, mažai kada būna giedamos visuotinai. “Malda išreiškiama ne tik širdimi, bet ir žodžiais. Tikėjimo gyvumas ir maldos visuotinumas laidotuvių apeigose būtinas”,- kalbėjo S. Matusevičius.

Klebonas tikina, kad mirus žmogui reikia kuo daugiau uždegti žvakių ir melstis. “Žvakė - labai puikus dalykas. Jų šviesa reiškia amžinojo gyvenimo šviesą. Ir laidotuvių metu nesudegusias žvakes nereikia sumesti į duobę. Galima parnešti į namus ir deginti ten”,- kalbėjo klebonas. Žvakių metimas į duobę, anot jo, tiesiog blogas įprotis.

Kiekvienam tikinčiajam atėjus į laidotuves derėtų pasimelsti, pareikšti gedinčiajam užuojautą, tuo pačiu galima mandagiai įteikti auką. Tiesiog kito žmogaus buvimas šalia yra didelė paguoda ir pagalba gedinčiajam.
“Galiu pasakyti tik vieną, kad gėles reikia teikti gyviesiems. Kol gali žmogus džiaugtis ir priimti jas. O mirusiesiems reikalinga ramybė ir malda”, - užakcentavo Šakių parapijos klebonas S. Matusevičius.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

Komentuoti

Vardas: El.paštas:   Tema:

Anonimiškai   |2009-05-18 09:50:20 pro kapines keliu aš važiavau skubėjau nes į darbą vėlavau kalbėjos tie kur neskubėjo kaip mes pavydim tau žmogau

Vomas   |2009-05-18 09:49:00 pro kapines keliu aš važiavau skubėjau nes į darbą vėlavau kalbėjos tie kur neskubėjo kaip mes pavydim tau žmogau!!! By Zenas

Vomas   |2009-05-18 09:48:19 pro kapines keliu aš važiavau skubėjau nes į darbą vėlavau kalbėjos tie kur neskubėjo kaip mes pavydim tau žmogau!!! By Zenas

Vomas   |2009-05-18 09:47:56 pro kapines keliu aš važiavau skubėjau nes į darbą vėlavau kalbėjos tie kur neskubėjo kaip mes pavydim tau žmogau!!! By Zenas

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."