Paskutiniu metu vis dažniau televizijoje ir spaudoje skamba žodis neištikimybė. Vis dažniau klausiame, kodėl mūsų amžiuje tiek daug skausmingų dviejų kažkada mylėjusių vienas kitą žmonių išsiskyrimų? Ar mes galime dvasiškai užaugti tiek, jog paklaustume savęs, kokias patys klaidas padarėme, kad pasukome skirtingais keliais? Plačiąja prasme neištikimybė – tai intymumo išdavystė. Ji šiek tiek skirtingai vertinama Rytuose ir Vakaruose. Apie tai daug įdomių minčių išgirdome iš Ajurvedos specialisto ir Vedų žinovo  Anantara das, kuris ne vieną kartą lankėsi Indijoje ir gerai žino rytietiškas tradicijas bei papročius.

Jo teigimu, vedinė kultūra gyva ne tik Indijos ir aplinkinių šalių teritorijoje, kaip daugelis  šiandien mano. Buvo tokie laikai, kai ji klestėjo visoje žemėje. „Iš tiesų, Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, į kurią tik prieš šešis šimtus metų buvo atnešta krikščionybė. Iki tol čia taip pat žmonės gyveno, remdamiesi Vedų išmintimi, - pasakojo jis. – Taigi, tai pati seniausia pasaulyje kultūra ir šiandien turinti gilias tikėjimo bei dorovingo gyvenimo šaknis.“

Pasak Ajurvedos specialisto, Vedose yra rašoma, kad nei vyras, nei moteris negali turėti minčių apie geismą kitai moteriai ar kitam vyrui, nes buvo tikima, jog mintys yra materialios ir anksčiau ar vėliau išsipildo. O sulaužiusieji ištikimybės priesaiką visuomet sulaukdavo labai didelės aplinkinių paniekos ir pasmerkimo, nes tai būdavo ne tik vyro ar moters negerbimas, bet ir jo šeimos, net visos giminės įžeidimas. „Beje, buvo tikima ir karminėmis reakcijomis, - tikino Anantara das. – Jei šiame gyvenime tu išdavei, tai kitame gyvenime tave išduos. Jei kitą dabar įskaudinai, tai vėliau ir pats būsi įskaudintas. Todėl Rytų šalyse ir šiandien yra kitoks vaikų auklėjimas, kitoks žmonių požiūris į šeimyninius santykius ir bendrą porų gyvenimą.“

Vieną dieną ateina gyvenime tokia akimirka, kai nežinome, kaip atsiginti nuo užklupusių bėdų ir problemų, kai nemokame išsigydyti savo ligų ir ne vienas savęs klausiame, kaip gyventi toliau? Nors didieji tikėjimo mokytojai ir šventieji mums paliko visą informaciją, o Jėzus Kristus ar Buda  prisakė laikytis Dievo įsakymų, šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje vis dar sunku suvokti, kaip gyventi nenusidedant ir nesergant?

Kai pasitraukia viena liga, dažnai ją netrukus pakeičia kita. Kai liaujamės daryti vienas nuodėmes, pradedame daryti kitas. Atrodo, kad gali stengtis nesistengęs, o išeities ir prašviesėjimo rasti taip ir nepavyksta. Pats nuodėmės supratimas visose civilizacijose, kultūrose ir religinėse tradicijose aiškinamas ir suvokiamas vis kitaip.

Be dešimties mums gerai žinomų Dievo įsakymų, yra šimtai kitų taisyklių, kurias pažeisti taip pat būtų didelė nuodėmė. Todėl galime daryti išvadą, kad visos mūsų pergyvenamos ligos turi giliau mumyse slypinčią priežastį. Rytų psichologijos ir vedinės astrologijos mokytojas Rami Blecktas tvirtina, kad tai vienovės su Dievu ir besąlyginės meilės mumyse atsižadėjimas. „Kuo labiau tolstame nuo Dievo, nuo meilės jausmo, tuo daugiau klaidų darome, tuo mažiau harmonijos mūsų gyvenime“, - teigė jis.

Senoji Rytų išmintis sako, kad mūsų širdis aklinai uždaro ir daugybę ligų sukelia trys jausmai arba trys nuodėmės. Tai gobšumas, pyktis ir geismas. Tikriausiai viskas mūsų gyvenime prasideda nuo noro imti daugiau, nei duoti. Šiandien mes gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur suprantama tik viena tiesa – kuo daugiau turėsime, tuo laimingesni būsime. Tačiau gobšuoliai dažnai patys nemato, kokie ligoti ir nelaimingi žmonės jie yra,  nesuvokdami paties paprasčiausio dalyko – pagrindinis laimingo gyvenimo moto yra daugiau duoti nei imti.

Žmogus – jį supančio pasaulio ir Visatos dalis. Todėl jo sveikata prikauso nuo harmonijos su pačiu savimi ir jį supančia aplinka. Žmogaus organizmas unikalus tuo, kad yra savaime susireguliuojanti sistema, kuri susijusi tiek fiziniame, tiek ir dvasiniame lygmenyje. Liga pasireiškia tuomet, kai sutrinka organizmo vientisumo pusiausvyra. Tai signalas apie neteisingą mūsų minčių ir poelgių išraišką.

Visų ligų priežastis pirmiausiai glūdi mūsų psichologinėje plotmėje. Ji persismelkia per visus mūsų eneregetinius kūnus, kol pasiekia fizinę organizmo būseną. Šiuolaikinė medicina paprastai įsikiša tada, kai pasirodo ligos klinikiniai simptonai ir prasideda kurio nors organo ar net viso organizmo žūtis. Anksčiau konstatuoti diagnozę, kol ji yra mūsų emociniame lygmenyje, gali tik patyrę bioenergetikai.

Galima išskirti tris svarbiausias ligų priežastis. Tai savo gyvenimo tikslo, prasmės ir paskirties nesuvokimas; Visatos dėsnių nesuvokimas ir  nesilaikymas bei sąmonėje ir pasąmonėje susikaupusios negatyvios mintys ir jausmai. Tad visai akivaizdu, kad mes patys pažeidžiame savo organizmo pusiausvyrą ir ligas prisikviečiame neteisingomis mintimis, veiksmais bei emocijų sankaupomis, kurios blokuoja energijos tėkmę mumyse.  

Taigi, ne visas ligas mes atsinešame iš praeitų gyvenimų, kaip genetines (karmines) ir traumas. Daugelį jų užsitarnaujame savo dabartiniame gyvenime. Rytų psichologijos ir vedinės astrologijos mokytojas Rami Blecktas, savo veikloje naudojantis ne tik įvairių šventraščių, kabalos ir sufizmo žinias, bet ir naujausius mokslo atradimus, teigia, kad liga yra pasąmonės signalas, perspėjantis, kad mes kažką darome ne taip,  kad mūsų elgesys ar reakcija į tam tikras gyvenimo situacijas yra neteisingi.

Jau daugiau kaip dešimtį metų žmonės prognozuoja pasaulio pabaigą. Šiai neįvykus 2000 –aisiais ir kitais metais, ji tiesiog buvo nukelta į 2012 – uosius, nes remiantis majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012-ųjų gruodžio 21 dieną, kažkam buvo paranku žmonių galvose užprogramuoti šią baisią žinią, o kai kam sukelti ir panišką baimę.

Paskutinėmis šių metų dienomis vis dažniau sveikindami vieni kitus su šventėmis girdime ir tokias frazes: „Gal jau paskutinį kartą Naujuosius sutiksime...“, „Artėja pasaulio pabaiga...“, „Kažin kiek dar gyvensime?“. Padaugėjo ir žmones neraminančių televizijos laidų bei straipsnių apie tai. Tačiau Meksikos mokslininkai visiškai įsitikinę, kad majai jokių nuorodų apie gresiančią pasaulio pabaigą savo kalendoriuje nepaliko. Beje, jie laikėsi teorijos, kad visi istoriniai įvykiai nuo tam tikros akimirkos pradeda kartotis.

Anot tyrėjų, jie tiesiog sudarė kalendorių iki šios datos, po kurios baigiasi viena ir prasideda nauja era. Vargu ar pasaulis galėtų liautis egzistuoti dėl to, kad baigiasi kažkieno kalendorius. Be to, Meksikos archeologų teigimu, įrašuose, rastuose skirtingose majų radimvietėse, nurodytos datos gerokai pranoksta 2012 metus – pavyzdžiui, viename įraše nurodyti apytikriai 4772 metai.

Kalbas apie pasaulio pabaigą dar labiau pakurstė tokie filmai, kaip „Armagedonas“, „Diena po rytojaus“, „Nepriklausomybės diena“, „2012“ ir kt. Juose minimi potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, Saulės audros, kosminių kūnų atsitrenkimai, branduolinis karas, epidemijos Žemėje vyksta ir be pranašysčių. Pasaulio pabaigos buvo tikimasi ir tūkstantmečių sandūroje, ir per praėjusį Saulės aktyvumo ciklą, tačiau šimtus kartų iki šiol žmonijai pavyko sėkmingai išgyventi.

Žingsnis po žingsnio artinasi pati nuostabiausia sielos šventė - Šv.Kalėdos. Laukdami ateinančio mūsų Išganytojo, vidinėje rimtyje ir tyliame džiaugsme sutikdami Jėzaus gimimą, suskaičiuokime gyvenimo dovanas, prisiminkime gražiausius tikslus, apie kuriuos kalba didieji pasaulio išminčiai ir mokytojai. Prisiminkime auksinę taisyklę, kuri iškeliama visose dvasinėse tradicijose, apie kurią kalbėjo Jėzus, Buda, Mahometas, Krišna.

Jėzus sakė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“  Budizme auksinė taisyklė skamba taip: „Prieš ką nors darydamas kitam, pasijusk to žmogaus vietoje.“  Vedų šventraščiuose galime perskaityti tokius žodžius: „Nedaryk kitam tokių dalykų, kurie skaudintų tave patį.“ Tokių auksinės taisyklės formuluočių galima rasti ir daugiau, tačiau jų visų esmė ta pati. Tai universalus principas mokantis spinduliuoti meilę, kaip Saulė šilumą. Kiekvienas žmogus turėtų to nepamiršti ir vadovautis ja savo kasdieniame gyvenime.

Kai išmoksime mylėti save ir kitus, tapsime šviesos nešėjais. Meilės energija daro stebuklus. Ji atveria net labiausiai suakmenėjusias širdis ir priverčia pasitraukti pyktį. Neapykanta negraužia mūsų sielų, nes meilė artimui savo yra visas žaizdas gydanti galia. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką stenkimės atiduoti kitiems, taip padėdami sau išvengti vienatvės kančių ir susvetimėjimo. Ieškokime būdų padėti ir pasitarnauti ne tik prieš Šv. Kalėdas. Neužverkime gailestingumo ir supratimo durų. Juk nežinome, kiek sveria kito žmogaus našta.

Normali žmogaus būsena yra lydima minčių. Mintys seka viena po kitos, be sustojimo sukdamos vieną siužetą po kito. Jos didele dalimi priklauso nuo mus supančios aplinkos, nuo nuolat „bombarduojančios“ informacijos. Tad ką matome ir girdime? Kokią informaciją kasdien sugeriame? Nereikia ir sakyti – daugiau neigiamą nei teigiamą.

Jau kalbėjome apie tai, kad šeimose beveik neliko tarpusavio bendravimo. Tarp žmonių visiškas susvetimėjimas. Daugeliui kompiuteris ir televizorius – geriausi draugai. Ne veltui lietuviai pagal „laimingumo“ kriterijų yra priešpaskutinėje vietoje tarp visų Europos Sąjungos šalių. Gal todėl lyderiaujame ir savižudybių skaičiumi, ir į užsienį emigravusiais daugiau nei 20 proc. tautiečių?

Vieni esame tinginiai, laukiantys nuolatinių labdarų. Kiti - nepataisomi darboholikai, dirbantys be proto daug, o dažnas ir be atlyginimo už viršvalandžius. Ar tikrai neturime laiko sustoti? Pagalvoti, ką galėtume pakeisti? Be viso to, beveik visi esame nuolatiniai bambekliai. Burbame ir keikiame visus: premjerus, seimūnus, viršininkus, žmonas ir vyrus, vaikus, kaimynus, jų šunis ir kates, blogą orą ir smunkančią ekonomiką...

Kaltiname kitus būtais ir nebūtais dalykais ir nesusimąstome, iš kur ta nuolatinė susierzinimo būsena? Atsakymas paprastas. Tai mūsų aplinkos energetinė įtaka. Ką šiandien matome šalia savęs: daugiau gėrio ar blogio? Kokias laidas žiūrime per televizorių, kokius straipsnius skaitome? Visa sukaupta informacija: tiek teigiama, tiek neigiama lieka mūsų pasąmonėje ir įsirašo į mūsų biolauką, kaip į skaitmeninį diską. Ir visai realu, kad tai, kas neigiama, vieną dieną pradeda slėgti.

Gyvenimo eliksyru vadinamo Maria Treben žolelių mišinio „Bitterer Schwedentropfen“ jau galima įsigyti ir „Ekofan“ parduotuvėje Šakiuose. Tai viena iš alternatyviausių priemonių sveikatai sustiprinti, gerai žinoma Vakarų Europoje ir Amerikoje, todėl šio orginalaus žolelių mišinio turėtų netrūkti nė vienoje namų vaistinėlėje. Iki šiol Lietuvos gyventojai „Bitterer Schwedentropfen“ originalą galėjo įsigyti tik iš savo draugų bei pažįstamų, grįžusių iš Vokietijos ar Austrijos, o šiandien jį galima nusipirkti ir Lietuvoje.

XVI amžiaus pradžioje vieno ryškiausio to meto Europos mokslo pasaulio garsenybių,  gydytojo ir gamtininko Paracelsus sukurtas „Bitterer Schwedentropfen“ ir šiandien vadinamas stebuklingu gėrimu, padedančiu nuo daugybės netgi sunkiausiai išgydomų ligų. Po poros šimtmečių jo rankraštis buvo rastas Švedijos medicinos mokslų daktaro Samsto archyve, o XX amžiaus viduryje jis pateko į žymios austrų žolininkės Marios Treben rankas. Taip specialaus medicininio išsilavinimo neturinti moteris pradėjo gydyti žmones ypatingu vaistažolių mišiniu ir atkakliai siekė, kad jos saugomo recepto eleksyras būtų prieinamas kiekvienam.

Lietuvoje žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben vardas 2005 metais tapo žinomas visiems natūralaus gydymo vaistinėmis žolelėmis pasekėjams, kai tik buvo išleista jos knyga „Vaistingieji augalai iš Gamtos vaistinės“. Visame pasaulyje jau nuo 1980-ųjų daug kartų pakartotinai  išleistą ir didžiulio pasisekimo bei pripažinimo susilaukusią knyga pagaliau galima įsigyti ir lietuvių kalba.