Po septynių ramybės ir laukimo savaičių ateina gražiausia ir prasmingiausia pavasario šventė - Velykos. Vieniems - tai pabudimas po sniegingos ir speiguotos žiemos, kitiems - minčių, sielos ir kūno apsivalymo metas, tretiems - Kristaus ir širdies prisikėlimo šventė. Kiekvienam iš mūsų ji prasminga tiek, kiek mes įsileidžiame ją į savo širdis.

Visatoje mirties ir prisikėlimo drama vyksta gimstant ir mirštant žvaigždėms, gamtoje mirimą ir prisikėlimą skelbia rudenys bei pavasariai. Atrodo, kad viskas, kas gyva aplinkui numiršta todėl, kad atvertų mums prisikėlimo stebuklą – ne vien medžių bei gėlių, bet ir pačios buities, kurioje mes kartais sukamės kaip voverės rate, pabudimą. Tačiau pavasariniame sužaliavime ir žydėjime reikia įžvelgti ne vien tik gamtos ciklų kaitą, bet ir pamatyti gilesnę tos kaitos prasmę, suvokti dvasinį triumfą - Dieviškąjį Kristaus Prisikėlimą.
Didįjį šeštadienį, nusileidus saulei, švenčiama Velykų naktis, laiminama ugnis, kuri primena, jog Kristus yra pasaulio šviesa. Įžiebus šviesą, viskas nušvinta, dingsta visos baimės, o tai atneša džiaugsmą. Bažnyčioje skamba varpai. Gamtos pabudimas tarsi varpas, skelbiantis ne tik Jėzaus, bet ir mūsų širdžių prisikėlimą naujam ir prasmingam gyvenimui. Niekas nežino ir niekas neklausia, kokiai jėgai veikiant jis skamba -  varpai Lietuvoje nuo seniausių laikų buvo prisikėlimo šaukliai. Juk kiekvieno žmogaus gyvenime būna nemažai skausmo, nusivylimų ir abejonių. Tačiau prisikėlimas išlieka tikėjimo pamatu, nes Kristus –  ne vien mistinių poelgių pavyzdys, bet ir mirties nugalėtojas. Nors jau ir skamba džiaugsmingas „Aleliuja“, mes pasiliekam budėti prie Kristaus kapo iki ryto šv. Mišių, kad  kiekvieną asmeniškai paliestų Prisikėlimo žinia ir jos džiaugsmas.

 
Jėzaus prisikėlimas yra naujas Dievo ir žmogaus istorijos etapas, kuris įveikė mūsų gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą. Egzistavimas dar nieko nereiškia. Svarbu, kad mumyse būtų gyvenimo džiaugsmas, kad jis turėtų prasmę, kad mes iš tikrųjų džiaugtumės tuo, kad gyvename. Todėl daugeliui gyvenimas prasideda nuo Naujojo Testamento, nes tai knyga, kurioje mes sutinkame Viešpatį, nugalėjusį mirtį, randame atsakymus į svarbiausius savo gyvenimo klausimus.

Velykos ypač brangios tuo, kad Kristus paaukojo savo gyvybę dėl mūsų, dėl visos žmonijos, palikdamas viltį, kad jei juo tikėsime - bus atleista. Dievas atleidžia visiems, juo tikintiems, kad ir kokie bebūtume. Mes patys kartais sau negalime atleisti, o Dievas mums atleidžia. Tai ir yra ta Geroji naujiena, Velykų džiaugsmas ir slėpinys. Švęsti - gyventi taikoje su savimi, su savo artimaisiais ir su Dievu. Čia yra Velykų šventės prasmė.

Kokios Velykos be kiaušinių marginimo, dalijimosi jais, daužymo ir valgymo. Tai pats svarbiausias šeimos šventės ritualas. Kiaušinis krikščionybėje laikomas gyvenimo simboliu. Margutis – tai tarsi savotiškas laiškas žmogui. Tai lyg žmogaus santykių su kitu žmogumi išreiškimas. Kiaušinius dažydavo ne Velykų dieną, o iš anksto. Kiekvienas, margindamas kiaušinį, žinodavo, kam jis bus skirtas. Kiaušinių mušimas - tai lyg gyvybės atvėrimo ritualas, todėl būdavo svarbu, su kuriuo žmogumi tai daryti. Vaikai per Velykas lankydavo savo krikšto tėvus - krikštatėvių ir vaikų santykiai buvo labai artimi. Džiugu, kad ši graži tradicija išliko ir iki mūsų dienų.

Velykos – tai ne tik Kristaus prisikėlimo šventė. Tai mūsų širdžių prisikėlimas. Žinome tai visi. Bet ar visi tuo gyvename?

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."