Seniausi pasaulio išminčiai ir dvasiniai Mokytojai sako, kad mūsų gyvenimas ir mirtis primena dienos ir nakties kaitą. Tai procesas, kurio metu vyksta vidinis žmogaus tapsmas: jis auga, bręsta ir sąmonėja iki visiško atsiskleidimo – iki Dieviškosios sąmonės. Ši sielų evoliucija pagydo sielą nuo gyvuliškų potraukių ir grąžina į sveiką, natūralią būseną - be gobšumo, pavydo, egoizmo, veidmainystės į pilną meilės harmoniją.

„Gyvoji esybė pati atsako už savo poelgius... Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus“ rašoma „Bhagavad-gitoje“, kurią Vydūnas pavadino „visa gyvenimo giesme, siekiančioje sukelti žmogui sąmoningumą ir galią“. Tik savo poelgiais žmogus nulemia, į kokią būtybę įsikūnys jo siela ir kokį likimą jam reikės iškentėti.

Apie reinkarnaciją arba persikūnijimą buvo žinoma dar 4 tūkstančius metų prieš Kristų. Tai šiandien galime rasti Vedose – pačiose seniausiose indų filosofojos  knygose.  Šiomis idėjomis tikėjo ir jas savo mokymuose aprašė tokie senovės Graikijos išminčiai, kaip Sokratas, Pitagoras ir Platonas, apie tai užsimenama ir Kabaloje, musulmonų tikėjime - sufijų mokyme ir budizme, kur reinkarnacija užima svarbią vietą, taip pat kitose religijose bei kultūrose, keltų ir kinų tradicijose.

Šiandien mokslinėje dokumentikoje galima rasti daug medžiagos apie praeito gyvenimo prisiminimus, gaunamus regresyvinės meditacijos dėka, kai hipnozės būdu žmogus gali būti nukeliamas į praeitų gyvenimų įvykius, į tas vietas, kuriose šiame gyvenime niekada nėra buvęs.  Vaikai iki  penkerių metų amžiaus gali prisiminti savo praeitą gyvenimą ir papasakoti daug neįtikėtinų istorijų, kuriomis suaugusieji nepatiki ir dažnai palaiko neribota vaikiška fantazija.

 
Manoma, kad savo praeitus gyvenimus atsimena tie, kurie žūsta smurtine mirtimi arba nelaimingų atsitikimų metu. Reikia manyti, kad netikėtos mirties atveju visa esybė taip sukrečiama, kad patirtas šokas neleidžia užmiršti mirties aplinkybių. Daugelis, praeitame gyvenime mirusių smurtine mirtimi, turi tokias žymes ant kūno, kurios siejasi su tada patirtomis traumomis.

Beje, būna tokių atvejų, kai visai sveiki kūdikiai klykia kasdien tą pačią paros valandą ir jų niekaip neįmanoma nuraminti, o medicinos darbuotojai neranda priežasčių. Tai irgi gali būti susiję su kankinančiais mirties prisiminimais. Išmokę kalbėti, vaikai gali papasakoti, ar dar prisimena, kodėl jie taip klykė kūdikystėje, tačiau vargu, ar daug tėvų tai suprastų, o su laiku slopinami prisiminimai tiesiog užsimiršta.

Tai paaiškina ir mūsų požiūrį į sutiktus, rodos, visai nepažįstamus žmones: vieniems iš karto pajuntame didelę draugystę ar meilę iš pirmo žvilgsnio, o kitų - be jokios priežasties pradedame nemėgti ar net neapkęsti. Tai senų karminių ryšių pasekmė, nes tik dviejų pačių stipriausių jausmų -  meilės ir neapykantos jėga vėl ir vėl suveda tuos pačius žmones  gyvenime po gyvenimo.

Nors šiandien daug kas traktuoja, kad Biblijoje nėra jokių užuominų apie reinkarnaciją, kad miręs žmogus negali iš mirties grįžti į gyvųjų karalystę, o po mirties jo laukia tik Dievo teismas, tačiau yra žinių, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo plačiai kalbama apie persikūnijimą, kol atsirado „geradarių“, kurie tas žinias išbraukė iš Kristaus mokymo.

Aiškiausiai tai liudija Kristaus žodžiai iš Evangelijos pagal Luką apie sėjėją, kuriam sėjant vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti ir dangaus sparnuočiai juos sulesė; kiti nukrito ant uolų ir jų daigai sudžiūvo, nes jiems trūko drėgmės; dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nustelbė, o dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių.

Tai nepaprastai vaizdingas viso evoliucijos kelio aprašymas, kurį suprasti gali tik giliai mąstantys ir dvasiškai subrendę žmonės. Sėkla – tai Dievo Žodis. Žmonės, išgirdę jį pakelėje, tik klausosi, bet neišgirsta ir netiki. Tie, kurie ant uolų, su džiaugsmu priima tikėjimą, stengiasi eiti dvasiniu keliu, bet neturi šaknų, todėl negali įsitvirtinti. Tikintieji tarp erškėčių – tai tie, kurių anksčiau buvusį tvirtą tikėjimą su laiku nustelbia kasdieniai rūpesčiai ar gyvenimo malonumai. O sėkla geroje žemėje – tie žmonės, kurie išgirsta Dievo Žodį ir dvasiškai auga, skleisdami Dieviškąjį sąmoningumą.

Pakelė, uolos, erškėčiai ir pagaliau gera žemė simbolizuoja laipsnišką žmogaus brendimą – per daugelį atgimimų stiprėjantį sugebėjimą vis labiau tobulėti, pereinant visus išbandymus ir gundymus, kol išmoksta visiškai save valdyti – pasiekia Dieviškąją samonę. Tai tie, apie kuriuos Kristus sakė: „Kas turi ausis – teklauso“, taip pabrėždamas ausis ne kaip žmogaus kūno dalį, o dvasinį sugebėjimą klausytis ir suprasti, t.y. skaityti tarp eilučių.  

Ne veltui daug kartų gyvenusios sielos sukaupia savyje didelę patirtį ir sugeba ją atsiminti kaip vidinį žinojimą. Sielos, pasiekusios aukštą dvasingumo lygmenį, tarsi sukaupia savyje žinias, neleidžiančias joms daryti klaidų ar nederamai elgtis. Jos paprasčiausiai negali pasielgti neteisingai.

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."