Sima BURKŠAITYTĖ

Šilvėnų kaimo (Plokščių seniūnija) gyventojai liepos 15 dieną pranešė mūsų redakcijai, jog jų kaimo gyventojo Juozo Stulgaičio laikomi galvijai drumsčia ramybę. Neprižiūrėti, palaidi gyvuliai kelia triukšmą ir grėsmę greta esantiems pasėliams bei daržams.


Nuotr. J. Stulgaičio nedrausmingumas kelia rūpestį ir kaimynams, ir vyr. veterinarijos gydytojui-inspektoriui A. Pilipauskui.

Anot Šakių rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. veterinarijos gydytojo-inspektoriaus Alvydo Pilipausko, J. Stulgaitis jau ne kartą drausmintas ir baustas. Ketvirti metai kaimynai nuolat skundžiasi dėl neprižiūrimų gyvulių. “Jis visada gailisi. Iš tiesų labai myli gyvuliukus, tačiau bėda yra tame, kad į jų priežiūrą žiūri aplaidžiai. Gyvuliai dažnai ganosi palaidi, kenkia aplinkiniams”,- pasakojo J. Pilipauskas. Inspektorius pripažino, kad J. Stulgaitis – įdomus žmogus, turi puikų humoro jausmą, be to, moka labai gerai išsisukinėti. Nuvažiavome pasikalbėti su šiuo neatsakingu piliečiu. J. Stulgaitis buvo kuo puikiausiai nusiteikęs ir noriai bendravo. Jo galvijai ganėsi pririšti. Jokių drausmės pažeidimų iš pirmo žvilgsnio nesimatė.

J. Stulgaičiui priklausančiuose 5,6 ha ganosi 16 galvijų. Kam auginate tiek gyvulių? “Ogi dėl sportinio intereso”,- nusijuokė ūkio savininkas. 6 gyvuliai buvo neženklinti, tačiau vyriškis tikino, kad visi jie yra registruoti. Veterinarijos tarnybos darbuotojas apžiūrėjęs galvijus konstatavo faktą, kad jie yra labai gerai prižiūrėti, todėl pagrindo bausti J. Stulgaitį už gyvulių nepriežiūrą nėra.

Tačiau dėl registracijos ir ženklinimo buvo painesni reikalai. “Jei per penkias dienas nesusitvarkysi, gausi baudą”,- įspėjo A. Pilipauskas ūkininką. Tada J. Stulgaitis liūdnai pasakė, kad nesumokės baudos, nes štai vakar jis pametė telefoną, ūkininko pažymėjimą, 200 lt. “Be to, neprieinu prie sąskaitos, viskas užblokuota...”- liūdnai dėstė pašnekovas. Bet jis tikino, kad visų gyvulių dokumentus turi. Inspektorius paprašė galvijų savininką atnešti dokumentus ir ženklinimus. J. Stulgaitis nuėjo į savo kuklų namelį ieškoti dokumentų.

Tuo metu A. Pilipauskas mums šiek tiek papasakojo apie nedrausmingąjį galvijų šeimininką. Daug ką apie jo charakterį galėjome suprasti ir besižvalgydami po sodybą. Ji visiškai neprižiūrima, apgriuvusi. Sunku būtų patikėti, kad čia išvis kas nors gyvena. Net tualeto J. Stulgaitis neturi. “Jis linksmas žmogus ir, turiu pasakyti, nekvailas, tačiau labai nedrausmingas. Gyvulius myli, be jų gyventi negali. Tai jo pragyvenimo šaltinis. Tačiau turi polinkį alkoholiui. Kai išvažiuoja iš namų, nėra kam galvijų prižiūrėti. Pritrūkę pašaro jie baubia, o pasileidę ganosi pasėliuose ir kaimynų daržuose. Šią problemą būtų galima išspręsti elektriniu piemeniu, tačiau J. Stulgaitis labai jo nenori”,- pasakojo A. Pilipauskas.

 

Mums besišnekant grįžo ir ūkio savininkas. “Štai, atnešu dokumentus. Nežinau, ar čia rasim visus, ar...”- nutęsė J. Stulgaitis. Ženklinimo kortelės buvo, tačiau kodėl karvės nežymėtos? “Už ženklinimą norėčiau Tau baudą rašyt, Juozai”,- pasakė A Pilipauskas. “Ateis laikas, kai ir žmones ims ženklint, man atrodo...”- liūdnai palinksėjo galva J. Stulgaitis.

Kita problema – dvi jaunos telyčaitės buvo neregistruotos. “Kada jos atvestos?”- paklausė veterinarijos tarnybos darbuotojas. “Prieš savaitę”,- mažumėlę sudvejojęs atsakė jam ūkininkas J. Stulgaitis.

Per septynias dienas nuo atsivedimo, būtina gyvūną registruoti, vėliau yra skiriama bauda. J. Pilipauskas, jau ne kartą susidūręs su J. Stulgaičiu, ir matydamas paaugusias telyčaites, nebuvo taip lengvai įtikinamas. Greitai paaiškėjo, kad jau praėjo truputį daugiau nei savaitė. Telyčaitė, atvesta liepos 6 dieną, dar buvo neregistruota, taigi vėluojama jau keturias dienas. “Ale galėtų ir jaunesnė biskį būt, juk į pensiją neis”,- sugalvojo gudrią išeitį galvijų savininkas. J. Pilipauskas, negalėdamas sulaikyti šypsenos prašė jį baigt juokaut ir pasiūlė pasikviesti atsakingą darbuotoją Eleną Grumulaitienę, kuri padėtų užpildyti visus dokumentus. “Kas nesusegta – susegs, kas neužsakyta – užsakys, susitvarkysi viską ir neliks bėdų”,- kalbėjo A. Pilipauskas J. Stulgaičiui.

Tačiau galvijų savininkas linksmų plaučių žmogus, mažyčių ūkio formalumų neimantis į galvą. “Non magister ad discipulum debet venire, sed discipulus ad magistrum “,- prabilo jis lotynų kalba. Nustebę paprašėme išversti. “Mokytojas labiau rūpinasi savo mokiniu, negu pats mokinys savimi”,- nusijuokė J. Stulgaitis ir parodė pirštu į A. Pilipauską. Ūkio savininkui patiko, kad atvažiavo svečių ir naudodamasis ta proga norėjo pabendrauti. “Ar jūs žinot, ką sakė Vincas Mykolaitis Putinas, lydėdamas mamą į kapus? Jis sakė: Atrodo, dar lyg vakar, motut mane supai, o šį saulėtą vakarą, Tau skambina varpai”.

 

Norėdama grįžti prie mūsų kelionės tikslo paklausiau J. Stulgaičio, ar tiesa, kad jo galvijai ganosi kitų žmonių daržuose. Vyriškis pasakė, kad gal ir būna kartą per šimtą metų. “Bet tada aš dar negimęs buvau”,- sukikeno jis.

Bandėme paaiškinti, kad taip elgtis negražu, nesąžininga. J. Stulgaitis aiškiai pyktelėjo: “Jie čia viską hiperbolizuoja! Tikrai jau nėra taip baisiai, kaip sako. Dar pasakys, kad aš ir negimęs esu!” “O tai kodėl gyvuliai staugė, baubė?”- paklausiau jo. “O gal į tą momentą pritrūko vandeniuko, tai jei katras balsingesnis, tai ir dainuoja! Aš irgi dainuoju, kai būnu geros nuotaikos”,- žodžio kišenėje neieškojo pašnekovas. J. Stulgaitis pasakojo, kad pamatęs, jog reikėtų perkelti kaimynų karves, visada tai ir padaro: “Man nesunku”,- gūžtelėjo pečiais pašnekovas, nesuprasdamas, ko čia ant jo visi burnoja?

Kaip jau galima buvo pastebėti – J. Stulgaitis itin originali asmenybė. Pasak A. Pilipausko, po vieną tokią pasitaiko kiekvienoje seniūnijoje.

J. Stulgaitis mokėsi Vilniaus technikos mokykloje radijo aparatūros montuotojo specialybę. Matydama, kaip laisvai J. Stulgaitis žongliruoja citatomis, paklausiau, gal jis mėgsta skaityti. “Skaityti tai laiko dabar neturiu, bet filosofiškai mąstau ir be to Dievą tikiu”,- atsakė vyriškis. “O bažnyčią lankot?”- klustelėjau. “Į bažnyčią... Nueinu kai kada, bet ką – tik išeinu ir tuojau šaukia, kad gyvuliai neprižiūrėti!”- nesiliovė pokštauti pašnekovas.

Pakalbėjome ir su J. Stulgaičio kaimynais. Jie, pasirodo, negali apsikęsti su tokiu ūkininko elgesiu ir ketina rašyti raštą seniūnijai, policijai. Štai vienas žmogus, saugodamas savo daržą, keliasi anksti ryte ir gula apie 12 val nakties. Iš tiesų, jau nebejuokinga. Juk keli palaidi galvijai gali nieku paversti ilgalaikį triūsą. Kaimynas Gintautas pasakojo, jog štai vakar ryte J. Stulgaitis karves perkėlė ir dingo. Visą dieną jos mūkė, buvo palaidos. O dabar, prieš mums atvykstant, parsirado ir spėjo viską sutvarkyti. Taigi atėję ir radome tvarkingai besiganančius galvijus. Tiesa, veršių J. Stulgaitis išvis neriša. Šiaip vyriškis nėra blogos širdies, užkietėjęs optimistas, tačiau į viską žiūri atsainiai, todėl jo gyvenimo būdas sukelia aplinkiniams labai daug nepatogumų.

Dalį problemos būtų galima spręsti įsigijus elektrinį piemenį. Tada karvės neitų į svetimus daržus. Tačiau elektrinio piemens J. Stulgaitis kategoriškai atsisako. “O kas bus, kai perkūnija užeis?”- klausia žiūrėdamas į A. Pilipauską. Šis pasiūlė tada laikyti gyvulius pririštus, o elektrinis piemuo tik dėl apsidraudimo. Tačiau tai pašnekovo neįtikino.

A. Pilipauskas teigė, kad šiuo metu veterinarijos tarnyba priekaištų ūkininkui neturi, nes jo gyvuliai yra prižiūrėti puikiai. Dėl žalos kitiems gyventojams turėtų įsikišti seniūnija ir policija. Gyventojai turi rašyti raštą, rinkti parašus. Gal tokiu būdu ledai pajudėtų.

O J. Stulgaitis, nelabai suvokia savo kaltę. Atsisveikindamas jis smagiai mojo mums ranka ir sakė: “Duok, Dieve, kad visi būtų tokie kaip aš. Tada Lietuva žibėtų!”

Komentarai

Pridėti naują Paieška

3.26 Copyright (C) 2008 Compojoom.com / Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved."