Iš Šakių rugsėjo 2-ąją išmynęs Mindaugas Balčiūnas čia sugrįžo po 10 dienų. Jis įsitikinęs, kad tik keliaudamas vienas gali pajusti malonumą. Asmeninio archyvo nuotr.
Gintarė MARTINAITIENĖ
Ko gero, Mindaugo Balčiūno šakiečiams pristatinėti nereikia: jeigu vieni ar kiti jį pažįsta ne asmeniškai, tai bent jau žino, kur yra jo dviračių parduotuvė ir kuo jis užsiima. Tačiau šįkart ne apie tai, o apie neseniai jo per 10 dienų apsuktą ratuką aplink Lietuvą ir numintus 1380 kilometrų.
Pirmiausiai klausiu, ar nebaisu į tokią kelionę leistis vienam, tačiau M. Balčiūnas tik nusišypso ir sako, jog beveik visi klausia to paties.
„Baisiau nei minti vienam yra būti tarp žmonių. Ką gali žinoti, kas tau už nugaros“, – sako pašnekovas ir priduria, kad tik keliaudamas vienas gali pajusti malonumą.
Tada nei tau prie kito žmogaus reikia taikytis, nei jam prie tavęs. Dirbant su žmonėmis, nuolat bendraujant, pabūti vienam, sako M. Balčiūnas, tiesiog būtina. Tad ši kelionė viena iš tokių. Be to, tai puiki proga ir pasitikrinti savo galimybes, atrasti kažką naujo bei išeiti iš komforto zonos. Tik tuomet, įsitikinęs dviratininkas, tu įvertini dalykus, kurių įprastai visiškai nevertini. Pavyzdžiui, ką reiškia patogi lova, galimybė nusiprausti po karštu dušu, apsivilkti švarius ir sausus drabužius...
„Mes tiek esame toj komforto zonoj, kad nesižinome, ko norime, ir reikia sukrėtimo, kad pradėtum gyvenime vertinti, ką turi“, – sako jis ir priduria, kad tai irgi viena iš priežasčių, kodėl šios kelionės jam reikėjo.
Tad smalsauju, ar Mindaugas iš kelionės grįžo kitoks, tačiau pamąstęs tvirtina dar nespėjęs patirtų įspūdžių ir išgyvenimų visiškai suvirškinti, tačiau neabejoja, kad kiekviena nauja patirtis palieka pėdsakus. Drąsiai jis save vadina vienu iš tų bepročių, kurie neplaukia pasroviui ir nenori eiti su pilka mase. Štai vienas iš pažįstamų, išgirdęs apie kelionę, mostelėjęs ranką jam pasakė – „tu tikrai nesveikas“. Bet M. Balčiūnas juokiasi ir sako, jog tai vienas geriausių komplimentų, įrodančių, kad jis tikrai kitoks, išsiskiriantis.
Dviratininkas pripažįsta dar prieš kelionę žinojęs, jog lengva nebus, tad džiaugiasi, jog ir susidūręs su sunkumais tikslą pasiekė. Asmeninio archyvo nuotr.
Tiesa, dar kelionės nepradėjęs žinojo, kad lengva nebus, bet sako, jog ne dėl to jai ir ryžosi. Užtat sako pamatęs visiškai kitokią Lietuvą, jau nekalbant apie pirmą kartą patirtą ypač stiprų priešpriešinį uraganinį vėją ir net maksimalų savo jėgų išnaudojimą.
„Šiaip negali maksimaliai išnaudoti jėgų, turi stebėsi savo savijautą, nes ryte vėl turi būti pasirengęs, bet teko“, – apie vieną sunkesnių atkarpų, kai pliaupiant lietui, siaučiant vėjui šiaip ne taip susitvarkęs prakirstą dviračio padangą pasiekė nakvynės vietą Skuode.
Prieš tai dėl nepalankaus vėjo, kad buvo stipriai „maudytas ir išgarytas“, net teko šiek tiek keisti maršrutą ir užsukti į Šiaulius pas draugus nakvynei ir poilsiui, tačiau apskritai iš kelio neišsukinėjo ir apžiūrėjo tik tas vietas, kurios pakeliui. Jei įprastai bent jau į nuokalnę minti lengviau, tai čia reikėjo pastangų, o jei tik šiek tiek atsipalaiduodavo ar nustodavo minti, tai dviratis sustodavo visiškai.
„Jeigu jau užsibrėžiau tikslą, tai jį turiu pasiekti bet kokia kaina“, – ryžtą ir užsispyrimą demonstruoja M. Balčiūnas ir sako, kad įprastai per dieną numindavęs 120–170 km.
Jis pasakoja prieš kelionę planavęs šiek tiek daugiau nakvynių palapinėje, tačiau nepalankus oras padarė savo, tad lauke miegojo gal porą naktų, be to, sako, dar nepasiekęs tokio lygio, kad palapinę statytų bet kokiu oru ir bet kur pakelėje, o rasti tinkamą vietą ne visur lengva. Visgi būtent sunkiausi dalykai labiausiai ir įsirėžė atmintin.
„Supratau, kad turiu rinktis komfortišką miegą, tačiau buvau nusprendęs, kad daugiau 20 eurų už naktį neišleisiu. Tai buvo, kad ir už 10 eurų radau, pavyzdžiui, Biržuose“, – pasakoja dviratininkas.
O kokia ta kitokia Lietuva, apie kurią jis kalba? Sako iki šiol nemanęs, kad ji tokia kalvota. Be to, ypač nustebino, kad keliaudamas savo šalyje paklausęs nakvynės vietos lietuviškai nesusikalbėjo.
„Eišiškėse net pardavėjos klausiu, o ji nesupranta lietuviškai. Aš beveik tris dienas iki Pabradės negirdėjau lietuvių kalbos“, – įspūdžiais dalijasi dviratininkas, pridurdamas, kad tame regione žmonės kalba „kapota lenkų-rusų kalba“.
Atskira tema ir saugumas kelyje bei vairuotojų netolerancija dviratininkams. M. Balčiūnas įsitikinęs, kad daugelis vairuotojų nežino elementarių taisyklių, nežino, kur prasideda kelkraštis, nemoka, kaip, vadovaujantis kelių eismo taisyklėmis, dviratininką reikėtų aplenkti.
„Man nuo kelkraščio priklauso metras, šito daugelis nežino, galvoja, kad kelkraštis prasideda nuo vejos. Didžiausia bėda, kai automobiliai prasilenkia ir tavęs visai neskaito. Manau, nelaikyti manęs eismo dalyviu yra didžiulis nusižengimas“, – įsitikinęs dviratininkas, atviravęs, kad buvo situacijų, kai automobiliai ir „alkūnes paglosto“.
Visgi pokalbio metu jis keliskart pabrėžia nesąs joks didvyris, nes dabar panašaus pobūdžio kelionės ypač populiarios. Kur kas svarbiau vidinis poreikis pabūti vienam. Beje, norą apminti Lietuvą jis turėjo seniau, tačiau tam ryžosi po per gimtadienio išvyką duoto pažado.
„Aš per savo gimtadienį dažniausiai pabėgu su dviračiu, nes daryti šventę kitiems... Tai tris dienas prasimyniau ir užsidegiau, kad man dar reikia. Po to labai greitai griebiau pirkti daiktus, kurių reikia, o paskui jau ir nebuvo kito kelio“, – sako trumpiau nei per mėnesį žygiui susiruošęs dviratininkas ir priduria, kad viskas gyvenime įmanoma, reikia tik labai norėti.
Tiesa, dar kelionės nepradėjęs žinojo, kad lengva nebus, bet sako, jog ne dėl to jai ir ryžosi. Užtat sako pamatęs visiškai kitokią Lietuvą, jau nekalbant apie pirmą kartą patirtą ypač stiprų priešpriešinį uraganinį vėją ir net maksimalų savo jėgų išnaudojimą.
„Šiaip negali maksimaliai išnaudoti jėgų, turi stebėsi savo savijautą, nes ryte vėl turi būti pasirengęs, bet teko“, – apie vieną sunkesnių atkarpų, kai pliaupiant lietui, siaučiant vėjui šiaip ne taip susitvarkęs prakirstą dviračio padangą pasiekė nakvynės vietą Skuode.
Prieš tai dėl nepalankaus vėjo, kad buvo stipriai „maudytas ir išgarytas“, net teko šiek tiek keisti maršrutą ir užsukti į Šiaulius pas draugus nakvynei ir poilsiui, tačiau apskritai iš kelio neišsukinėjo ir apžiūrėjo tik tas vietas, kurios pakeliui. Jei įprastai bent jau į nuokalnę minti lengviau, tai čia reikėjo pastangų, o jei tik šiek tiek atsipalaiduodavo ar nustodavo minti, tai dviratis sustodavo visiškai.
„Jeigu jau užsibrėžiau tikslą, tai jį turiu pasiekti bet kokia kaina“, – ryžtą ir užsispyrimą demonstruoja M. Balčiūnas ir sako, kad įprastai per dieną numindavęs 120–170 km.
Jis pasakoja prieš kelionę planavęs šiek tiek daugiau nakvynių palapinėje, tačiau nepalankus oras padarė savo, tad lauke miegojo gal porą naktų, be to, sako, dar nepasiekęs tokio lygio, kad palapinę statytų bet kokiu oru ir bet kur pakelėje, o rasti tinkamą vietą ne visur lengva. Visgi būtent sunkiausi dalykai labiausiai ir įsirėžė atmintin.
„Supratau, kad turiu rinktis komfortišką miegą, tačiau buvau nusprendęs, kad daugiau 20 eurų už naktį neišleisiu. Tai buvo, kad ir už 10 eurų radau, pavyzdžiui, Biržuose“, – pasakoja dviratininkas.
O kokia ta kitokia Lietuva, apie kurią jis kalba? Sako iki šiol nemanęs, kad ji tokia kalvota. Be to, ypač nustebino, kad keliaudamas savo šalyje paklausęs nakvynės vietos lietuviškai nesusikalbėjo.
„Eišiškėse net pardavėjos klausiu, o ji nesupranta lietuviškai. Aš beveik tris dienas iki Pabradės negirdėjau lietuvių kalbos“, – įspūdžiais dalijasi dviratininkas, pridurdamas, kad tame regione žmonės kalba „kapota lenkų-rusų kalba“.
Atskira tema ir saugumas kelyje bei vairuotojų netolerancija dviratininkams. M. Balčiūnas įsitikinęs, kad daugelis vairuotojų nežino elementarių taisyklių, nežino, kur prasideda kelkraštis, nemoka, kaip, vadovaujantis kelių eismo taisyklėmis, dviratininką reikėtų aplenkti.
„Man nuo kelkraščio priklauso metras, šito daugelis nežino, galvoja, kad kelkraštis prasideda nuo vejos. Didžiausia bėda, kai automobiliai prasilenkia ir tavęs visai neskaito. Manau, nelaikyti manęs eismo dalyviu yra didžiulis nusižengimas“, – įsitikinęs dviratininkas, atviravęs, kad buvo situacijų, kai automobiliai ir „alkūnes paglosto“.
Visgi pokalbio metu jis keliskart pabrėžia nesąs joks didvyris, nes dabar panašaus pobūdžio kelionės ypač populiarios. Kur kas svarbiau vidinis poreikis pabūti vienam. Beje, norą apminti Lietuvą jis turėjo seniau, tačiau tam ryžosi po per gimtadienio išvyką duoto pažado.
„Aš per savo gimtadienį dažniausiai pabėgu su dviračiu, nes daryti šventę kitiems... Tai tris dienas prasimyniau ir užsidegiau, kad man dar reikia. Po to labai greitai griebiau pirkti daiktus, kurių reikia, o paskui jau ir nebuvo kito kelio“, – sako trumpiau nei per mėnesį žygiui susiruošęs dviratininkas ir priduria, kad viskas gyvenime įmanoma, reikia tik labai norėti.
